Vilniaus "Žalgiris": futbolo Dievai ir Demonai

2010 m. lapkričio 6-14 d. vyko tradiciniai geriausio einamųjų metų sezono "Žalgirio" komandos žaidėjo rinkimai. Vilniaus "Žalgirio" ultros ir aistruoliai nominantą rinko iš 28 kandidatų, bent kartą sezono metu pasirodžiusių aikštėje pagrindinės komandos sudėtyje: Pavel Leus (vartininkas),  Saulius Klevinskas (vartininkas),  Ernestas Šetkus (vartininkas),  Tomas Sirevičius (gynėjas),  Egidijus Vaitkūnas (gynėjas),  Yan Bobrovskij (gynėjas),  Kazimieras Gnedojus (gynėjas), Artūras Sobolis (gynėjas),  Davydas Arlauskis (gynėjas), Algis Jankauskas (gynėjas),   Tadas Gražiūnas (gynėjas), Igoris Steško (gynėjas), Giedrius Barevičius (saugas),  Raimondas Vilėniškis (saugas),  Roman Romančuk (saugas), Egidijus Juška (saugas),  Edgaras Mastianica (saugas),  Rokas Janilionis (saugas),  Arminas Vaskela (saugas),  Pavel Komolov (saugas),  Andrey Nagumanov (saugas),  Roman Nagumanov (saugas),  Justinas Baltrimavičius (saugas),  Igoris Morinas (puolėjas),

Dievaži, nieko nerašysiu apie šias visišku fiasko pasibaigusias LFF taurės turnyro atrankines rungtynes. Užtenka diskusijos, kuri nuo vakar verda facebook'e, ir migreninio galvos skausmo, visą dieną varančio mane iš proto. Ir vienas, ir kitas reiškinys pakankamai išsamiai charakterizuoja skirtingus Klubo administracijos, racionaliai mastančių pozityvistų ir "psichikos sutrikimų turinčių" ultrų požiūrius į pralaimėtų rungtynių svarbą ir šio pralaimėjimo pasekmes. Pasakysiu tik tiek - pataisykite mane, jei aš klystu, bet susidaro įspūdis, jog visi racionalūs pozityvistai, visą dieną mus aiškinę, kaip mes turime mylėti savo komandą ir klausinėję, kur mes buvome tada, kai jų pačių prie Vilniaus  "Žalgirio" gyvažaidžių ir toli  nebuvo, yra ilgte išsiilgę Lietuvos stadionuose tokių vaizdelių. Čia , kiek suprantu, taip pat buvo pralaimėtos rungtynės, "kokių buvo ir dar bus". Ir nepasitenkimas rezultatu, suprask, buvo išreikštas kur kas inteligentiškiau, ne

Tai atsitikdavo ir seniau, tai kartojasi ir šiemet - na, nėra, nėra laiko išsamioms visų lankytų/matytų rungtynių apžvalgoms... Pasiteisinimas - įprastai banalus, pasekmės - banaliai liūdnos: gyvenimo rutina vagia iš manęs laiką, o laikas negrįžtamai - prisiminimus. O visas situacijos dramatizmas slypi atvirkštiniame laiko ir atminties santykyje: kuo daugiau dienų praeina nuo išgyventų rungtynių, kuo daugiau tų pačių rungtynių, skaičiuojant vienetais, tampa praeities nebūtimi, tuo mažiau tuos įvykius atmintyje puošia faktografinis konkretumas, tikslumas ir išsamumas. Nieko daugiau nelieka, tik skubėti dalintis paskutiniaisiais šviesiais prisiminimų likučiais, kol dar yra ką prisiminti. Bet ir tai - jau reminiscencijos, o ne gausūs "žalios" atminties klodai, iš kurių gali semti tai, kas subjektyviai Tau atrodo svarbiausia. Gegužės 19 d.  Žalgiris - Atletas 4:1 Rungtynės įsiminė erzinančiai gausiu į absoliutaus A lygos autsaiderio vartus nerealizuotų progų skaičiumi. Iš p

Po skaudžių ir gėdingų nesėkmių serijos šių rungtynių laukiau kaip SAVAIME SUPRANTAMOS progos PRIVALOMAI pergalei laimėti. Ir nei viena nervų sistemos ląstelė nesignalizavo jokio pavojaus, jog šie teisėti lūkesčiai gali būti pažeisti ir ar kaip kitaip netesėti. O kaip gi kitaip, velniai rautų, galėjo būti, žaidžiant su Klaipėdos efcegalviais, tais pačiais, kurie pirmo susitikimo metu nei vieno taiklaus spyrio į Žalgirio vartus nesugebėjo suorganizuoti! Belieka dėkoti dievui, kad visomis tiesiomis ir netiesiomis Žalgiriui pavyko šios lūkesčius pateisinti. Jau nuo pirmų susitikimo akimirkų mėmelgalviai leido mūsiškiams aiškiai suprasti, kas čia yra formalus aikštės šeimininkas ir kas čia nori būti tikruoju padėties šeimininku. Darbo ta proga turėjo visi žaliai-balti , pradedant kažkaip įtartinai lengvai "išmaudomais" gynėjais, baigiant Šetkumi , kurį iš nepatogių situacijų kartais gelbėjo ne jo meistriškumas, o prigimtinis efcėgalvių klišumas ir negebėjimas "uždar

Ekranas, mano kvailu supratimu, buvo ir turėjo likti vienintele komanda šio sezono čempionate, gebančia nugalėti mano mylimą komandą . Panašu, jog Žalgirio treneris mastė taip pat analogiškai, nes per savo ilgą liežuvį paleido į viešą informacinę erdvę ... kokios nors Pakruojo "Kruojos" stratego vertą pasažą . Antra vertus, nėra ko pykti - po trijų dienų senumo "derbio" pats laikas atsimerkti, pažiūrėti tiesai į akis ir viešai prisipažinti, jog Žalgiris ne dėl A lygos aukso kovoja. Pasirodo, Žalgiris taškus iš lyderių atiminėja... Gražu... Prasminga... Žalgirio žaidėjų garbei reikia pasakyti, jog jie apie save ir savo misiją nacionaliniame futbolo čempionate buvo kur kas geresnės nuomonės. Tądien žaliai balti   sužaidė išties gražias rungtynes ir buvo dešimteriopai vertesni pergalės nei jų svečiai iš Panevėžio.  Abi komandos žaidė kibų futbolą, tad  kovoje už kamuolio kontrolę esminį vaidmenį vaidino greitis, vikrumas ir individuali žaidėjų technika. Šiuo pož

Vienintelė mintis, besisukusi tokio pažeminimo traumuotoje galvoje, buvo šis Vladimiro Uljanovo-Lenino pasažas apie bolševikų režimui nepritariančius inteligentus: "Интеллектуальные силы рабочих и крестьян растут и крепнут в борьбе за свержение буржуазии и ее пособников, интеллигентиков, лакеев капитала, мнящих себя мозгом нации. На деле это не мозг, а говно." (jeigu ką - В. И. Ленин. Полное собрание сочинений, изд. 5-е, Издательство политической литературы, 1970 г. Т. 51, стр. 48-49. Jei vietoj žodžių "darbininkų ir valstiečių" įrašysime žodį "Vėtros", o vietoj "inteligenčiukų" - "Žalgirio", teks pripažinti, jog Lenino refleksija buvo ne tik genialiai pranašiška, bet ir visiškai teisinga. Vienžo, "ačiū", vyrai: SEZONO GĖDA + SEZONO PAŽEMINIMAS = BLOGIAUSIOS SEZONO RUNGTYNĖS.

Jei šias rungtynes palyginsime su mechaninės fizikos dėsniais, tai lygiosios yra tolygios "kluptelėjimui", kokį dideliu greičiu ir augančiu pagreičiu judantis kūnas paprastai patiria susidūręs su mechanine kliūtimi. Šio susidūrimo pasekmės gali būti įvairios, tačiau pagrindinė iš jų Žalgiriui yra ypač kenksminga: jei kūnas po susidūrimo ir "neatšoka" atgal, tai tikrai praranda pagreitį, prasideda jo lėtėjimo tendencija... Todėl ypač žeminančiai šiame kontekste skambėjo tipinės fantaziją galutinai praradusių žiniasklaidos priemonių antraštės, charakterizuojančios rungtynių rezultatą ir turnyrinės lentelės vidaus dinamiką po jų - " Žalgiris vėl susigrąžino..." , " Žalgiris vėl tapo..." . Būkime biedni, bet teisingi - vienu tašku lenkti kineskopus, sužaidus vienomis rungtynėmis daugiau - tai reliatyvus faktas, o ne stabili tendencija. Ateitis parodys, kiek Izaoko Niutono fizikos dėsniai galioja A lygoje, bet faktas lieka faktu: nesustabdomo Žal

Niekada neabejojau, jog būtent ši aistra mane nuvarys į kapus. Tik, dievaži, negalvojau, jog tai gali atsitikti taip greitai. O viskas prasidėjo kaip įprasta - buitiškai ir banaliai: jauno, bet brandaus ir jau daugiavaikio tėvo statuso įpareigotas eilinį kartą likau namie, išvykos adrenaliną iškeitęs į namų rutiną ir ant sprando besikarstančius vaikus. Egzistencinę frustraciją kiek švelnino ta aplinkybė, jog Žalgirio rungtynes rodys telikas , t.y. seksu bus galima užsiimti bent jau per stiklą. Visas pirmas kėlinys nuėjo velniop, "mušantis" su žmona dėl aukščiausios valdžios šeimoje skeptro - nuotolinio TV pultelio. Pilietinis karas galutinai buvo laimėtas per rungtynių pertrauką, tad antrą kėlinį pasitikau įsitvirtinęs vienvaldžio "šeimos galvos" titulo uzurpatoriaus statuse. Faktas, jog pilietinio karo metu prašvilpiau net du Žalgirio įvarčius, pergalės skonį kažkodėl saldino, o ne aitrino... Transliacijos pradžios belaukdamas ant sofkutės sėdėjau savimi pat

Juodasis pastarųjų dviejų metų (o gal net ir pastarojo dešimtmečio...) Žalgirio istorijos laikotarpis kai kurių Pietų IV narių sąmonę traumavo kur kas sunkiau nei bet kuri (po)gimdyvinė trauma... Pastaruoju metu šis stiprus psichinis sukrėtimas pasireiškia a) banalia netikėjimo, kad Žalgiriui gali taip ilgai sektis, patologija, b) fobija, jog anksčiau ar vėliau Žalgiriui prasidės nesėkmių laikotarpis. Ir kuo labiau Žalgiriui sekasi, tuo didesnė įtampa tvyro kai kurių piliečių (tame tarpe - ir Jūsų nuolankaus tarno) makaulėse. Paskutinis paranojinis paaštrėjimas kaip tik įvyko Žalgirio rungtynių su Lietuvos provincinės futbolo kultūros kvintesencija - Pakruojo "Kruoja" išvakarėse. Nieko stebėtino ar piktinančio tame nėra - juk ne kiekvieną dieną Žalgiriui atsiveria nors ir konjunktūrinė, bet galimybė savo jėgomis tapti čempionato lyderiu. Ir pagal klinikinę logiką šio šanso perspektyvos buvo daugiau negu aiškios: kaip gi čia tas mūsų Žalgiris nesusi...s , jeigu toki

Tai buvo rungtynės, kuriose žalgiriečiai kovojo prieš vieną vienintelį priešininką - save pačius. Tiksliau išsireiškus - prieš makabriškai šūdiną savo pačių žaidimą, tądien pagardintą net SFL'ui nebūdinga kamuolio valdymo antitechnika. Belieka džiaugtis, jog žaliai balti parodė klasę ir įveikė ne tik vienasezonį efcegalvių analogą iš Klaipėdos, jiems asistavusius tris teisėjus, bet ir savo pačių aikštėje keltą bardaką. Paprastai tokio žaidybinio stiliaus Žalgirio rungtynės vadinamos pirmos fatalios klaidos rungtynėmis . Joms būdinga nesuskaičiuojamų bevaisių atakų ir gebėjimo praleisti vienintelės progos įvartį simbiozė. Tai - klasikinis Žalgirio žaidimo prieš Šilutę ir kitas nacionalinio futbolo vidutinybes stilius, ne kartą ir ne du "statęs" mūsų komandą į ypatingai nepatogią - visiškų lochų - padėtį. Pasikartosiu, belieka džiaugtis, jog  šį kartą klasikinė istorija nepasikartojo, nors kamuolio perdavimo sistema "vienas-du-užribis" arba "vienas-du-n

Pradėsiu nuo autorefleksijos . Dievaži, jau seniai nebuvau patyręs tokios gūdžios futbolo rungtynių laukimo įtampos... Visas savaitgalis, et, ką jau ten savaitgalis, visa paskutinė savaitė buvo nugyventa vien tam, kad dvi paskutines tos savaitės valandas būtų galima džiaugtis Žalgiriu , jo žaidimu, jo pergale. Ir visiškai nesvarbu, kas įvyko ar neįvyko per tą savaitę. Viskas buvo giliai po**ui palyginus su tuo faktu, jog sekmadienį, septintą valandą vakaro nuskambėjo rungtynių pradžią skelbiantis teisėjo švilpukas ir aš "dagyvenau" iki tos akimirkos... Tiesą sakant, jau sekmadienį kartais apimdavo sunkiai tramdomas siaubas, kas bus, jei rungtynės ... neįvyks, vėluos ar pan. Dievaži, nervinis pervargimas buvo kažkur šalia... Štai taip vidutiniškai statistinis vilnietis laukė pirmųjų Žalgirio namų rungtynių šiame A lygos. Ir įdomiausia tai, kad tokias psichosomatines "lomkes" tąkart patyriau ne aš vienas. Šeštą valandą (t.y. likus valandai iki rungtynių), atvažiavę

Žinia, pirmą naujo ir istorinio sezono įrašą vertėtų pradėti nuo garsaus ir patetiško " PAGALIAU! Ilgai laukta diena išaušo..." ar pan. Kaip ne kaip - tai išties istorinis Žalgirio sugrįžimo sezonas... Tačiau... Savęs neprievartausiu ir pradėsiu nuo to, kuo baigiau, mintyse apibendrindamas šias rungtynes finaliniam švilpukui nuskambėjus: "Nu, ne, blia!.. Neužskaitom..." Negaliu "užskaityti" šios išvykos kaip sėkmingos, o pačių rungtynių - kaip patenkinančių, kai mylimas ir išsiilgtas Žalgiris atpažįstamas tik iš to, jog visų rungtynių metu  nieko daugiau ne veikė, tik priešininkų baudos aikštelėje kėlė nesuskaičiuojamas "bangas", bet įmušė vieną vienintelį įvartį ir tą patį - iš vienuolikos metrų baudinio (atsipalaidavusio, vos ne dantis krapštančio Igarioko benifisas - saldus kerštas už kelis kartus skaudžiai raguotojų nukirstą Barevičių ), "padovanojo" oponentams dvi progas, iš kurių anie viena mielai pasinaudojo (grubi Babior'

Belieka guostis, jog rungtynės buvo draugiškos ir išbarstyti taškai mums nekainavo prarastų medalių... Vasario 20 d. Žalgiris - Tauras 0:0 Rungtynės įsiminė tik tuo, kad nei ambicingas A lygos vidutiniokas, nei dar ambicingesnis A lygos naujokas (tikėtina...) taip ir "neperkando" vieni kitų gynybos. Žalgiris šioje situacijoje sužaidė "kaip iš natų" - žaliai baltų gynėjai užgesindavo beveik visas raguotųjų atakas, ir vienintelis vargas, kuris tose rungtynėse teko mūsų vartininkams , buvo kamuolių susirinkimas nuo paskutinės grandies gynėjų galvų. Tokia idile savo aikštės pusėje raguotųjų gynėjai negalėjo pasigirti. Deja, jų laimei, sėkmingai atakuoti , t.y. rezultatyviai užbaigti atakas žalgiriečiai tądien taip ir nesugebėjo. Gaisrų ir aistrų prie Tauragės komandos vartų buvo pakankamai, bet ... iš balos raguotieji kaskart lipdavo sausi.  Rungtynes kiek paįvairino Žalgirio peržiūroje dalyvaujanti "kinietiško futbolo genijus" Y.Mu. Na, įvertinus kinieči

Vasario 24-oji - ta diena, kai "Žalgirio" atgimimo kiekybė peraugo į kokybę: mes tapome reprezentaciniu sostinės futbolu klubu ,  pirmoji rėmėjo pinigų perlaida keliauja į klubo sąskaitą, Jano Bobrovskio perėjimo iš "Zenito" kontraktą mes gavome ... nemokai (!), ir fbk'ai atsisakė su mumis žaisti draugiškas rungtynes, motyvuodami tuo, kad esą "bijo praleisti daug įvarčių". Apibendrinant - tai buvo diena, kai "aš gėriau"!  

Neoficialių, bet labai patikimų šaltinių žiniomis net toks prieštaringos reputacijos LFF funkcionierius kaip p. Zibolis FD "Žalgiris" laiko "absoliučiu" šių metų A lygos licencijavimo proceso "čempionu" . Vertinimo kriterijai, lėmę tokį aukštą įvertinimą - dokumentų pateikimo tempai ir jų kokybė. 

Trečios šiame tarpsezonyje "draugiškos" Žalgirio rungtynės. Eksperimentinė sudėtis, daug taktinio broko, neįpareigojantis rezultatas ir puiki galimybė pamatyti, koks naujokas pretenduoja įsitvirtinti Žalgirio komandoje. Jei tik, žinoma, dažleibi aikštėje lakstančių žaidėjų veidus... Subjektyviai vertinant, žalgiriečiai kiekviename kėlinyje bandė realizuoti skirtingus taktinius modelius. Pirmame didesnis dėmesys buvo skiriamas kombinaciniam žaidimui, kurį geriau kamuolį valdantys ir jį ilgiau kontroliuoti gebantys žaliai balti galėjo iš esmės sau leisti. Kitaip tariant, žalgiriečiai Granito aikštės pusėje "stumdė šachmatus", regzdami ilgas ir painias kombinacijas, kurias niekaip nesugebėdavo sėkmingai užbaigti. Žalgirio dominavimas buvo akivaizdus: įtampa Granito baudos aikštelėje augo, patys nowa-wilenski, nenorėdami rizikuoti, vis dažniau išspirdavo kamuolį už galinės aikštės linijos... Deja, žalgiriečių "piknikas" buvo nesėkmingas ir beprasmis: į

Mistinė vieta tie Mažeikiai... Ir žmonės ten keisti gyvena... Vyrai praeiti pro mūsų sektorių ramiai negali, kaskart striptizo nesušokę... Moterys "vienas ant vieno" išeiti siūlo... Visi kartu (t.y. - padorūs, blaivūs, mokesčius mokantys, į bažnyčią sekmadienį vaikštantys ir už savo "Mažeikius" sergantys miesčionys ), tuos strip - shows regėdami, nemenką estetinę ekstazę patiria... Už striptizą viešoje vietoje gavęs snukin  šokėjas būtinai ateina dar kartą... Duodi į galvą vienam - nuo tavęs bėga dviese... Karoče ... Ne man vienam mažeikiškių mentaliteto ir socialinio elgesio ypatumai liko didžia paslaptimi. "Gal čia jų smegenis taip benzino garai veikia?" - iškėlė desperatiškai racionalią versiją R. " Nu , ką aš žinau," - mintyse numykiau. - "Gal greičiau tai pasąmoninė trauma, patirta po to, kai lenkai įmonės "Mažeikių nafta" pavadinimą pakeitė?.. Juk išties skaudu, kai tavo gimtasis miestas " PKN Orlen &q