Niekada neabejojau, jog būtent ši aistra mane nuvarys į kapus. Tik, dievaži, negalvojau, jog tai gali atsitikti taip greitai.
O viskas prasidėjo kaip įprasta - buitiškai ir banaliai: jauno, bet brandaus ir jau daugiavaikio tėvo statuso įpareigotas eilinį kartą likau namie, išvykos adrenaliną iškeitęs į namų rutiną ir ant sprando besikarstančius vaikus.
Egzistencinę frustraciją kiek švelnino ta aplinkybė, jog Žalgirio rungtynes rodys telikas, t.y. seksu bus galima užsiimti bent jau per stiklą.
Visas pirmas kėlinys nuėjo velniop, "mušantis" su žmona dėl aukščiausios valdžios šeimoje skeptro - nuotolinio TV pultelio.
Pilietinis karas galutinai buvo laimėtas per rungtynių pertrauką, tad antrą kėlinį pasitikau įsitvirtinęs vienvaldžio "šeimos galvos" titulo uzurpatoriaus statuse. Faktas, jog pilietinio karo metu prašvilpiau net du Žalgirio įvarčius, pergalės skonį kažkodėl saldino, o ne aitrino...
Transliacijos pradžios belaukdamas ant sofkutės sėdėjau savimi patenkintas ir ramus, kokia rami paprastai būna Belgijos politinė sistema eilinės vyriausybinės krizės įkarštyje. Kaip gi kitaip gali jaustis Žalgirio aistruolis (atsižvelgiant į sparčią savo statuso degeneraciją, galbūt jau labiau tiktų terminas "gerbėjas"), kai jo mylima komanda po pirmo kėlinio "daro" vieną nepalankiausių varžovų jų pačių aikštėje...
Belgiško lygio komfortas trūko duokdie tris minutes. Nuotaika sugedo "čia ir dabar", kai šiauliečiams iš trečio karto, bet visgi pavyko grūste įgrūsti kamuolį į mūsų vartus. Ir tada prasidėjo...
Protui suvokus, kad Kaunas - ne miestas, o 2:1 - ne rezultatas, bei įvertinus faktą, jog prieš akis - dar visas antras kėlinys, išmušė šaltas prakaitas. Po to, stebint vis labiau nepalankesnę įvykių eigą aikštėje, pradėjo virpėti kairė ranka. Ir kuo aštresnės buvo šiauliečių atakos ir kuo desperatiškesni buvo Šetkaus šuoliai gaudant jų spirtus kamuolius, tuo šios konvulsijos darėsi stipresnės ir skausmingesnės.
Žalgiriečiams praradus aikštės centro kontrolę nervinė įtampa vis labiau augo: po kiekvieno aikštės viduryje prarasto kamuolio pajusdavau, jog kažkokia nematoma ranka lauko mane stipriai suėmusi už gerklės. Ir tada įvyko mizanscena, privertusi mane rimtai sunerimti: prie manęs priėjo dukra, prisiglaudė, po to nustebusi kiek atšlijo ir paklausė: "Tėtukai, o kodėl tavo rankos tokios šaltos?"
Greitosios pagalbos neprireikė. Laiku ir vietoje Nagumanovas taikliu pasu išvedė Jeršovą, o anas, mano sveikatą gelbėdamas, daug negudraudamas pylė iš kokių 20-22 metrų ir įpaišė kamuoliuką į tolimą kairįjį šiauliečių vartų kampą...
Fūūūū, bl*... Ačiū Tau, Artūrai! Patikėkite, visos įtampos atslūgo kaip ranka nuėmus... Nes likus penkiolikai minučių iki rungtynių pabaigos 3:1 jau ir Afrikoje - 3:1... Žalgiriečiai savo ramiu žaidimu nepaneigė šios išminties - didesnės ištvermės ir individualios technikos dėka jie sėkmingai sužaidė rungtynių pabaigą ir išsivežė namo eilinius tris taškus, priversdami visus sporto naujienų komentatorius nustebti (vienus - nemaloniai, kitus - nuoširdžiai): Vilniaus Žalgiris - A lygos lyderis!
"Reziumė?" - paklausite Jūs. Atsipalaiduokite, ponai! Dievaži, nenorėjau čia nei susireikšminti, nei guostis, nei savęs gailėtis, tuo labiau erzinti jus deklaracijomis, jog mirti už Žalgirį yra didelė svajonė ir net garbė. Papasakojau jums autoironišką anekdotą iš realaus gyvenimo, iliustruojantį seną išmintį, jog gyvenimas yra gražus, o šio grožio paslaptis slypi pergalingame Žalgirio žaidime. Tad AVE VITA, ponai!
O viskas prasidėjo kaip įprasta - buitiškai ir banaliai: jauno, bet brandaus ir jau daugiavaikio tėvo statuso įpareigotas eilinį kartą likau namie, išvykos adrenaliną iškeitęs į namų rutiną ir ant sprando besikarstančius vaikus.
Egzistencinę frustraciją kiek švelnino ta aplinkybė, jog Žalgirio rungtynes rodys telikas, t.y. seksu bus galima užsiimti bent jau per stiklą.
Visas pirmas kėlinys nuėjo velniop, "mušantis" su žmona dėl aukščiausios valdžios šeimoje skeptro - nuotolinio TV pultelio.
Pilietinis karas galutinai buvo laimėtas per rungtynių pertrauką, tad antrą kėlinį pasitikau įsitvirtinęs vienvaldžio "šeimos galvos" titulo uzurpatoriaus statuse. Faktas, jog pilietinio karo metu prašvilpiau net du Žalgirio įvarčius, pergalės skonį kažkodėl saldino, o ne aitrino...
Transliacijos pradžios belaukdamas ant sofkutės sėdėjau savimi patenkintas ir ramus, kokia rami paprastai būna Belgijos politinė sistema eilinės vyriausybinės krizės įkarštyje. Kaip gi kitaip gali jaustis Žalgirio aistruolis (atsižvelgiant į sparčią savo statuso degeneraciją, galbūt jau labiau tiktų terminas "gerbėjas"), kai jo mylima komanda po pirmo kėlinio "daro" vieną nepalankiausių varžovų jų pačių aikštėje...
Belgiško lygio komfortas trūko duokdie tris minutes. Nuotaika sugedo "čia ir dabar", kai šiauliečiams iš trečio karto, bet visgi pavyko grūste įgrūsti kamuolį į mūsų vartus. Ir tada prasidėjo...
Protui suvokus, kad Kaunas - ne miestas, o 2:1 - ne rezultatas, bei įvertinus faktą, jog prieš akis - dar visas antras kėlinys, išmušė šaltas prakaitas. Po to, stebint vis labiau nepalankesnę įvykių eigą aikštėje, pradėjo virpėti kairė ranka. Ir kuo aštresnės buvo šiauliečių atakos ir kuo desperatiškesni buvo Šetkaus šuoliai gaudant jų spirtus kamuolius, tuo šios konvulsijos darėsi stipresnės ir skausmingesnės.
Žalgiriečiams praradus aikštės centro kontrolę nervinė įtampa vis labiau augo: po kiekvieno aikštės viduryje prarasto kamuolio pajusdavau, jog kažkokia nematoma ranka lauko mane stipriai suėmusi už gerklės. Ir tada įvyko mizanscena, privertusi mane rimtai sunerimti: prie manęs priėjo dukra, prisiglaudė, po to nustebusi kiek atšlijo ir paklausė: "Tėtukai, o kodėl tavo rankos tokios šaltos?"
Greitosios pagalbos neprireikė. Laiku ir vietoje Nagumanovas taikliu pasu išvedė Jeršovą, o anas, mano sveikatą gelbėdamas, daug negudraudamas pylė iš kokių 20-22 metrų ir įpaišė kamuoliuką į tolimą kairįjį šiauliečių vartų kampą...
Fūūūū, bl*... Ačiū Tau, Artūrai! Patikėkite, visos įtampos atslūgo kaip ranka nuėmus... Nes likus penkiolikai minučių iki rungtynių pabaigos 3:1 jau ir Afrikoje - 3:1... Žalgiriečiai savo ramiu žaidimu nepaneigė šios išminties - didesnės ištvermės ir individualios technikos dėka jie sėkmingai sužaidė rungtynių pabaigą ir išsivežė namo eilinius tris taškus, priversdami visus sporto naujienų komentatorius nustebti (vienus - nemaloniai, kitus - nuoširdžiai): Vilniaus Žalgiris - A lygos lyderis!
"Reziumė?" - paklausite Jūs. Atsipalaiduokite, ponai! Dievaži, nenorėjau čia nei susireikšminti, nei guostis, nei savęs gailėtis, tuo labiau erzinti jus deklaracijomis, jog mirti už Žalgirį yra didelė svajonė ir net garbė. Papasakojau jums autoironišką anekdotą iš realaus gyvenimo, iliustruojantį seną išmintį, jog gyvenimas yra gražus, o šio grožio paslaptis slypi pergalingame Žalgirio žaidime. Tad AVE VITA, ponai!
Komentarai