Stadione nebuvau, apie muštynes su vietine fauna sužinojau tik antradienį. Sėdėjau namie ir puoselėjau savo gyvenimo gėles. TV transliacijos metu veido nervus tampiusi įtampa tebuvo tolimas atgarsis tų aistrų, kurios tądien virė stadione prieš ir po finalinio švilpuko. Tačiau asmeninis pralaimėjimo kartėlis nuo to netapo mažiau skausmingas ar erzinantis. Visą pirmadienį kaip velnias kryžiaus (t.y. sąmoningai) vengiau bet kokių progų bent ką nors kaityti, girdėti ar matyti apie šį pralaimėjimą. Tiesiog reikėjo laiko susitaikyti su objektyvia, emociškai žeidžiančia realybe, jog ji A lygos sezono lentelėje stovi vienu laipteliu žemiau, palyginus su mano iliuzijomis, viltimis, svajomis... Antra vertus, niekaip negaliu įveikti etinės kolizijos. Vos ne gėda dėl to, kad niekaip neapsisprendžiu, kas man pačiam svarbiau: ar džiaugsmas dėl mūsų Žalgirio per aspera ad astra (kaip ne kaip - sidabras po bronzos, bronza po nebūties...), ar nepasitenkinimas slaptų, garsiai niekam nesakytų, be