Tai atsitikdavo ir seniau, tai kartojasi ir šiemet - na, nėra, nėra laiko išsamioms visų lankytų/matytų rungtynių apžvalgoms...
Pasiteisinimas - įprastai banalus, pasekmės - banaliai liūdnos: gyvenimo rutina vagia iš manęs laiką, o laikas negrįžtamai - prisiminimus. O visas situacijos dramatizmas slypi atvirkštiniame laiko ir atminties santykyje: kuo daugiau dienų praeina nuo išgyventų rungtynių, kuo daugiau tų pačių rungtynių, skaičiuojant vienetais, tampa praeities nebūtimi, tuo mažiau tuos įvykius atmintyje puošia faktografinis konkretumas, tikslumas ir išsamumas.
Nieko daugiau nelieka, tik skubėti dalintis paskutiniaisiais šviesiais prisiminimų likučiais, kol dar yra ką prisiminti. Bet ir tai - jau reminiscencijos, o ne gausūs "žalios" atminties klodai, iš kurių gali semti tai, kas subjektyviai Tau atrodo svarbiausia.
Gegužės 19 d.
Žalgiris - Atletas 4:1
Rungtynės įsiminė erzinančiai gausiu į absoliutaus A lygos autsaiderio vartus nerealizuotų progų skaičiumi. Iš pradžių atrodė, jog žaliai balti su studentais težaidžia sadistišką "katės-pelės" žaidimą, kai iš anksto pasmerktai šaliai paskutiniu, bet eiliniu momentu suteikiama galimybė dar kartą išsisukti nuo a priori neišvengiamos lemties...
Dievaži, mūsiškiai Atleto aikštės pusėje tąkart vaidino išties Čempionų lygos vertą žaidybinį spektaklį ir tuo varė į neviltį visą oponentų vienuoliktuką. Tačiau gerokai įpusėjus pirmam rungtynių kėliniui tapo aišku, kad žalgiriečiams tiesiog ... nepavyksta užbaigti savo spalvingų puolimo kombinacijų.
Skeptiškas tribūnos murmesys šiuo klausimu tikriausiai pasidarė pernelyg garsus, nes kaip tik antro kėlinio pabaigoje žaliai balti pagaliau padarė deramas "organizacines išvadas": studentų vartus "atrišo" Komolovas ir Jeršovas.
Pastarojo įvartis, įmuštas išėjus "vienas ant vieno" su Atleto vartininku, įstrigo atmintin ir dėl akivaizdžios moralinės Serbo kolizijos, kurią anas patyrė, skuosdamas paskui į vartus besiridenantį kamuolį. Rodos, tereikėjo koją papildomai kyštelėti ir rungtynių protokole būtų atsiradusi kita antrojo įvarčio autoriaus pavardė. Serbo garbei reikia pasakyti, jog "suka" jis netapo, nors į pačius vartus įskrido ir į vartų tinklą įsipainiojo kur kas "smagiau" nei įmuštas kamuolys...
Antrą kėlinį žaliai balti pradėjo "dantis besikrapštydami", lyg didelį darbą dirbti pabaigę, ko išdavoje studentai jiems liko neliko skolingi. Į Žalgirio vartus krito gražus "netyčiukas" ir rezultatas iškart tapo nesolidžiai "skystas", ypač žaidžiant su tokia komanda.
Šaltas dušas buvo naudingas. Žaliai balti tiesiogine to žodžio prasme supyko ir kelias minutes suraitė studentus į ožio ragą (žr. galutinį rungtynių rezultatą). Pagaliau savo pirmąjį įvartį pelnė ir Serbas, kuriam buvo suteikta garbė mušti vienuolikos metrų baudinį. Deja, kaip parodys netolimos ateities įvykiai, tai bus paskutinis Serbo įvartis Žalgirio naudai šiame sezone...
Pasiteisinimas - įprastai banalus, pasekmės - banaliai liūdnos: gyvenimo rutina vagia iš manęs laiką, o laikas negrįžtamai - prisiminimus. O visas situacijos dramatizmas slypi atvirkštiniame laiko ir atminties santykyje: kuo daugiau dienų praeina nuo išgyventų rungtynių, kuo daugiau tų pačių rungtynių, skaičiuojant vienetais, tampa praeities nebūtimi, tuo mažiau tuos įvykius atmintyje puošia faktografinis konkretumas, tikslumas ir išsamumas.
Nieko daugiau nelieka, tik skubėti dalintis paskutiniaisiais šviesiais prisiminimų likučiais, kol dar yra ką prisiminti. Bet ir tai - jau reminiscencijos, o ne gausūs "žalios" atminties klodai, iš kurių gali semti tai, kas subjektyviai Tau atrodo svarbiausia.
Gegužės 19 d.
Žalgiris - Atletas 4:1
Rungtynės įsiminė erzinančiai gausiu į absoliutaus A lygos autsaiderio vartus nerealizuotų progų skaičiumi. Iš pradžių atrodė, jog žaliai balti su studentais težaidžia sadistišką "katės-pelės" žaidimą, kai iš anksto pasmerktai šaliai paskutiniu, bet eiliniu momentu suteikiama galimybė dar kartą išsisukti nuo a priori neišvengiamos lemties...
Dievaži, mūsiškiai Atleto aikštės pusėje tąkart vaidino išties Čempionų lygos vertą žaidybinį spektaklį ir tuo varė į neviltį visą oponentų vienuoliktuką. Tačiau gerokai įpusėjus pirmam rungtynių kėliniui tapo aišku, kad žalgiriečiams tiesiog ... nepavyksta užbaigti savo spalvingų puolimo kombinacijų.
Skeptiškas tribūnos murmesys šiuo klausimu tikriausiai pasidarė pernelyg garsus, nes kaip tik antro kėlinio pabaigoje žaliai balti pagaliau padarė deramas "organizacines išvadas": studentų vartus "atrišo" Komolovas ir Jeršovas.
Pastarojo įvartis, įmuštas išėjus "vienas ant vieno" su Atleto vartininku, įstrigo atmintin ir dėl akivaizdžios moralinės Serbo kolizijos, kurią anas patyrė, skuosdamas paskui į vartus besiridenantį kamuolį. Rodos, tereikėjo koją papildomai kyštelėti ir rungtynių protokole būtų atsiradusi kita antrojo įvarčio autoriaus pavardė. Serbo garbei reikia pasakyti, jog "suka" jis netapo, nors į pačius vartus įskrido ir į vartų tinklą įsipainiojo kur kas "smagiau" nei įmuštas kamuolys...
Antrą kėlinį žaliai balti pradėjo "dantis besikrapštydami", lyg didelį darbą dirbti pabaigę, ko išdavoje studentai jiems liko neliko skolingi. Į Žalgirio vartus krito gražus "netyčiukas" ir rezultatas iškart tapo nesolidžiai "skystas", ypač žaidžiant su tokia komanda.
Šaltas dušas buvo naudingas. Žaliai balti tiesiogine to žodžio prasme supyko ir kelias minutes suraitė studentus į ožio ragą (žr. galutinį rungtynių rezultatą). Pagaliau savo pirmąjį įvartį pelnė ir Serbas, kuriam buvo suteikta garbė mušti vienuolikos metrų baudinį. Deja, kaip parodys netolimos ateities įvykiai, tai bus paskutinis Serbo įvartis Žalgirio naudai šiame sezone...
Komentarai