Juodasis pastarųjų dviejų metų (o gal net ir pastarojo dešimtmečio...) Žalgirio istorijos laikotarpis kai kurių Pietų IV narių sąmonę traumavo kur kas sunkiau nei bet kuri (po)gimdyvinė trauma...
Pastaruoju metu šis stiprus psichinis sukrėtimas pasireiškia a) banalia netikėjimo, kad Žalgiriui gali taip ilgai sektis, patologija, b) fobija, jog anksčiau ar vėliau Žalgiriui prasidės nesėkmių laikotarpis.
Ir kuo labiau Žalgiriui sekasi, tuo didesnė įtampa tvyro kai kurių piliečių (tame tarpe - ir Jūsų nuolankaus tarno) makaulėse. Paskutinis paranojinis paaštrėjimas kaip tik įvyko Žalgirio rungtynių su Lietuvos provincinės futbolo kultūros kvintesencija - Pakruojo "Kruoja" išvakarėse.
Nieko stebėtino ar piktinančio tame nėra - juk ne kiekvieną dieną Žalgiriui atsiveria nors ir konjunktūrinė, bet galimybė savo jėgomis tapti čempionato lyderiu. Ir pagal klinikinę logiką šio šanso perspektyvos buvo daugiau negu aiškios: kaip gi čia tas mūsų Žalgiris nesusi...s, jeigu tokia puiki proga pasitaiko.
Ką gi, beliko tik ateiti į stadioną, užsimerkti, sukasti kumščio krumplius ir laukti neišvengiamo...
Žalgiriečiai tądien puikiai įrodė, jog kai kam pats laikas gydytis. Tiesą sakant, norėjau parašyti "lengvai įrodė", bet sąmoningai pasirinkau kitą charakteristiką, nes lengvomis tų rungtynių tikrai nepavadinsi.
Skirtingai nuo beveidžio aritmetinio nulio, FK "Klaipėda" vadinamo, Kruoja jau seniai užsirekomendavo kaip kovinga, ambicinga, neparanki, savaip agresyvi komanda, pasiruošusi ir net gebanti (už nemažus pinigus, tikriausiai...) atimti taškus iš bet kurio A lygos lyderio.
Šios rungtynės (bent jau jų pradžia) tik patvirtino šią "kruopų" reputaciją. Provincialai nuo pirmos akimirkos bandė primesti žalgiriečiams savo žaidimo tempą ir būdą: spaudė juos, individualiai presingavo, lyg bijodami suteikti žaliai baltiems erdvę manevro laisvei. Tokia akiplėšiškai pretenzinga kruopų taktika kiek nustebino - galvon toptelėjo mintis "Įdomu, ar ilgam jiems užteks jėgų žaisti tokiu tempu?.."
Objektyvumo dėlei verta pasakyti, jog mūsiškiams tokie presingai buvo nė motais - individualios technikos dėka žalgiriečiai nesunkiai "gliaudė" Kruojos žaidėjų globos kevalus ir žaidė kaip norėjo - trumpais, vidutiniais, ilgais pasais. Iš jų pastangų besišaipantys žaliai balti akivaizdžiai erzino provincialus, tad vis dažniau mūsiškių atakos buvo "užbaigiamos" sąmoningomis pražangomis. Kaip parodys netolima ateitis, tokia gynybinės taktikos variacija pakruojiškiams tapo lemtinga...
Žinia, kruopos - tai ne mėmelio efcegalviai. Pirmieji, skirtingai nei antrieji, ne tik kartas nuo karto grasino Šetkaus vartams, bet ir pirmieji įvartį pelnė...
Įvartis buvo daugiau negu idiotiškas... Šetkus tingiai išsitiesė gaudyti iš trisdešimties metrų atstumo paridentą kamuoliuką, o šis ėmė ir atsidūrė ne jo rankose, o vartuose.... Šioje vietoje - "didelis ačiū" Rūdiškių Lokomotyvo stadiono administracijai už supuvusias, žiūrovų sveikatai pavojingas tribūnas ir tokią idealiai "lygią" (JBTVMT!) aikštę, kad pažeme spirtas kamuolys sugebėjo peršokti jį begaudantį vartininką... Faktas lieka faktu: Pakruojo "Kruoja" tikrai liko skolinga mūsų Klubui bent pusę sumos už šio bulvių lauko nuomą...
Belieka džiaugtis, jog pakruojiškiai liko ištikimi savo gynybinei taktikai ir jau po 60 sekundžių savo baudos aikštelėje "nuskynė" mūsų piterietį Nagumanovą (jei kam neaišku - žavus jaunuolis Nr. 38 (iš dešinės...)). Kruojos vartininkas atspėjo nuo 11 metrų žymos ex-Kruojos saugo spirto kamuolio kryptį, bet jėgų jį "nuimti" jau neturėjo...
Silpni nervai ir vidutiniškas meistriškumas tapo pagrindinėmis priežastimis, nulėmusiomis kruopų fiasko tos dienos rungtynėse. Už akių draskymą teisėjui iš aikštės išspirta kruopa smarkiai teoretizavo savo komandos galimybes parsivežti namo bent tašką.
Teisybės dėlei verta pasakyti, jog ir žalgiriečiai, supratę, jog visi koziriai jau surinkti jų rankose, ypatingai nebesidraskė. 23 minutės benefisas (antra geltona kortelė akiplėšai ir 11 metrų baudinio realizavimas) nuėmė beužsimezgiančią įtampą Žalgirio žaidėjo gretose ir pergalė tapo elementariu technikos reikalu. O [žaidimo] technika, kaip žinia, tąkart buvo aukštesnė pas mūsų žaidėjus...
Tad nieko stebėtino, kad žalgiriečiai, kaip ir dera solidžiai komandai, neskubėdami, metodiškai nuosekliai ir taktiškai įvairiai antrame kėlinyje lengva forma sunešiojo kruopas ir pasiekė trečią iš eilės pergalę. Antra vertus, rungtynės žalgiriečiams iš esmės nebuvo lengvos - provincialai neleido savęs sutriuškinti ir iš principo toliau kandžiojosi bei spardė mūsiškiams per kojas. Darbo turėjo visi - pradedant savo progas puikiai išnaudojusių Tado ir Raimondo, baigiant tuo pačiu bėdžiumi Šetkų Ernestu.
Šios rungtynės mūsų komandai buvo reikšmingos dar vienu aspektu. Mano giliu įsitikinimu būtent tądien Žalgiryje įvyko žaidėjų kartų pasikeitimas. Nors visus įvarčius sukalė "seniai", tai buvo puikaus jaunosios kartos žaidybinio asistavimo pavyzdys. Šios pergalės kalviais iš esmės tapo representatives of the new generation: Jeršovas ir Komolovas, sustygavę puolimo grandies žaidimą, subrandinę n+1 progą įvarčiams pasiekti ir dar patys ne kartą šonkaulius kruopų vartininkui aplamdę...
"Ė, a girdž, o kur tada bankės, jei progų buvo n plius viena?" - paklausite Jūs, mielieji Skaitytojai, ir būsite visiškai teisūs... Negražu, nori-nenori, bet pirštu tenka parodyti į mūsų didįjį futbolo grossmeister'į, surengusį tokį įspūdingą nepataikymo į vartus simultaną, kad tribūnos jį iš aikštės "išpravodijo" greičiau su džiaugsmo, o ne liūdesio aplodismentais... Dievaži, tądien buvo "ne Igarioko" diena...
Ar šis sezonas taip pat bus "ne Igarioko" parodys ateitis. Netolima...
Pastaruoju metu šis stiprus psichinis sukrėtimas pasireiškia a) banalia netikėjimo, kad Žalgiriui gali taip ilgai sektis, patologija, b) fobija, jog anksčiau ar vėliau Žalgiriui prasidės nesėkmių laikotarpis.
Ir kuo labiau Žalgiriui sekasi, tuo didesnė įtampa tvyro kai kurių piliečių (tame tarpe - ir Jūsų nuolankaus tarno) makaulėse. Paskutinis paranojinis paaštrėjimas kaip tik įvyko Žalgirio rungtynių su Lietuvos provincinės futbolo kultūros kvintesencija - Pakruojo "Kruoja" išvakarėse.
Nieko stebėtino ar piktinančio tame nėra - juk ne kiekvieną dieną Žalgiriui atsiveria nors ir konjunktūrinė, bet galimybė savo jėgomis tapti čempionato lyderiu. Ir pagal klinikinę logiką šio šanso perspektyvos buvo daugiau negu aiškios: kaip gi čia tas mūsų Žalgiris nesusi...s, jeigu tokia puiki proga pasitaiko.
Ką gi, beliko tik ateiti į stadioną, užsimerkti, sukasti kumščio krumplius ir laukti neišvengiamo...
Žalgiriečiai tądien puikiai įrodė, jog kai kam pats laikas gydytis. Tiesą sakant, norėjau parašyti "lengvai įrodė", bet sąmoningai pasirinkau kitą charakteristiką, nes lengvomis tų rungtynių tikrai nepavadinsi.
Skirtingai nuo beveidžio aritmetinio nulio, FK "Klaipėda" vadinamo, Kruoja jau seniai užsirekomendavo kaip kovinga, ambicinga, neparanki, savaip agresyvi komanda, pasiruošusi ir net gebanti (už nemažus pinigus, tikriausiai...) atimti taškus iš bet kurio A lygos lyderio.
Šios rungtynės (bent jau jų pradžia) tik patvirtino šią "kruopų" reputaciją. Provincialai nuo pirmos akimirkos bandė primesti žalgiriečiams savo žaidimo tempą ir būdą: spaudė juos, individualiai presingavo, lyg bijodami suteikti žaliai baltiems erdvę manevro laisvei. Tokia akiplėšiškai pretenzinga kruopų taktika kiek nustebino - galvon toptelėjo mintis "Įdomu, ar ilgam jiems užteks jėgų žaisti tokiu tempu?.."
Objektyvumo dėlei verta pasakyti, jog mūsiškiams tokie presingai buvo nė motais - individualios technikos dėka žalgiriečiai nesunkiai "gliaudė" Kruojos žaidėjų globos kevalus ir žaidė kaip norėjo - trumpais, vidutiniais, ilgais pasais. Iš jų pastangų besišaipantys žaliai balti akivaizdžiai erzino provincialus, tad vis dažniau mūsiškių atakos buvo "užbaigiamos" sąmoningomis pražangomis. Kaip parodys netolima ateitis, tokia gynybinės taktikos variacija pakruojiškiams tapo lemtinga...
Žinia, kruopos - tai ne mėmelio efcegalviai. Pirmieji, skirtingai nei antrieji, ne tik kartas nuo karto grasino Šetkaus vartams, bet ir pirmieji įvartį pelnė...
Įvartis buvo daugiau negu idiotiškas... Šetkus tingiai išsitiesė gaudyti iš trisdešimties metrų atstumo paridentą kamuoliuką, o šis ėmė ir atsidūrė ne jo rankose, o vartuose.... Šioje vietoje - "didelis ačiū" Rūdiškių Lokomotyvo stadiono administracijai už supuvusias, žiūrovų sveikatai pavojingas tribūnas ir tokią idealiai "lygią" (JBTVMT!) aikštę, kad pažeme spirtas kamuolys sugebėjo peršokti jį begaudantį vartininką... Faktas lieka faktu: Pakruojo "Kruoja" tikrai liko skolinga mūsų Klubui bent pusę sumos už šio bulvių lauko nuomą...
Belieka džiaugtis, jog pakruojiškiai liko ištikimi savo gynybinei taktikai ir jau po 60 sekundžių savo baudos aikštelėje "nuskynė" mūsų piterietį Nagumanovą (jei kam neaišku - žavus jaunuolis Nr. 38 (iš dešinės...)). Kruojos vartininkas atspėjo nuo 11 metrų žymos ex-Kruojos saugo spirto kamuolio kryptį, bet jėgų jį "nuimti" jau neturėjo...
Teisybės dėlei verta pasakyti, jog ir žalgiriečiai, supratę, jog visi koziriai jau surinkti jų rankose, ypatingai nebesidraskė. 23 minutės benefisas (antra geltona kortelė akiplėšai ir 11 metrų baudinio realizavimas) nuėmė beužsimezgiančią įtampą Žalgirio žaidėjo gretose ir pergalė tapo elementariu technikos reikalu. O [žaidimo] technika, kaip žinia, tąkart buvo aukštesnė pas mūsų žaidėjus...
Tad nieko stebėtino, kad žalgiriečiai, kaip ir dera solidžiai komandai, neskubėdami, metodiškai nuosekliai ir taktiškai įvairiai antrame kėlinyje lengva forma sunešiojo kruopas ir pasiekė trečią iš eilės pergalę. Antra vertus, rungtynės žalgiriečiams iš esmės nebuvo lengvos - provincialai neleido savęs sutriuškinti ir iš principo toliau kandžiojosi bei spardė mūsiškiams per kojas. Darbo turėjo visi - pradedant savo progas puikiai išnaudojusių Tado ir Raimondo, baigiant tuo pačiu bėdžiumi Šetkų Ernestu.
Šios rungtynės mūsų komandai buvo reikšmingos dar vienu aspektu. Mano giliu įsitikinimu būtent tądien Žalgiryje įvyko žaidėjų kartų pasikeitimas. Nors visus įvarčius sukalė "seniai", tai buvo puikaus jaunosios kartos žaidybinio asistavimo pavyzdys. Šios pergalės kalviais iš esmės tapo representatives of the new generation: Jeršovas ir Komolovas, sustygavę puolimo grandies žaidimą, subrandinę n+1 progą įvarčiams pasiekti ir dar patys ne kartą šonkaulius kruopų vartininkui aplamdę...
"Ė, a girdž, o kur tada bankės, jei progų buvo n plius viena?" - paklausite Jūs, mielieji Skaitytojai, ir būsite visiškai teisūs... Negražu, nori-nenori, bet pirštu tenka parodyti į mūsų didįjį futbolo grossmeister'į, surengusį tokį įspūdingą nepataikymo į vartus simultaną, kad tribūnos jį iš aikštės "išpravodijo" greičiau su džiaugsmo, o ne liūdesio aplodismentais... Dievaži, tądien buvo "ne Igarioko" diena...
Ar šis sezonas taip pat bus "ne Igarioko" parodys ateitis. Netolima...
Komentarai