Pradėsiu nuo autorefleksijos.
Dievaži, jau seniai nebuvau patyręs tokios gūdžios futbolo rungtynių laukimo įtampos... Visas savaitgalis, et, ką jau ten savaitgalis, visa paskutinė savaitė buvo nugyventa vien tam, kad dvi paskutines tos savaitės valandas būtų galima džiaugtis Žalgiriu, jo žaidimu, jo pergale. Ir visiškai nesvarbu, kas įvyko ar neįvyko per tą savaitę. Viskas buvo giliai po**ui palyginus su tuo faktu, jog sekmadienį, septintą valandą vakaro nuskambėjo rungtynių pradžią skelbiantis teisėjo švilpukas ir aš "dagyvenau" iki tos akimirkos...
Tiesą sakant, jau sekmadienį kartais apimdavo sunkiai tramdomas siaubas, kas bus, jei rungtynės ... neįvyks, vėluos ar pan. Dievaži, nervinis pervargimas buvo kažkur šalia...
Štai taip vidutiniškai statistinis vilnietis laukė pirmųjų Žalgirio namų rungtynių šiame A lygos. Ir įdomiausia tai, kad tokias psichosomatines "lomkes" tąkart patyriau ne aš vienas. Šeštą valandą (t.y. likus valandai iki rungtynių), atvažiavęs prie Sportimos maniežo, supratau, jog automobilio jau nėra kur ir pastatyti...
Faktas - išsipildė mano didžioji nepripažinto viešųjų ryšių specialisto svajonė: Žalgirio namų rungtynės pagaliau tapo pagrindiniu Vilniaus laisvalaikio gyvenimo įvykiu, valdančiu nemažos sostinės gyventojų dalies protus. Žinia, subjektyviai vertinant, jis pralaimėjo tam pačiam "Kino pavasariui", nes kai kurie VIP tribūnoje laukti svečiai pasirinko šio festivalio premjerą, o ne futbolą. Bet Žalgiris pralaimėjo konkurencingai, skirtingai nei beviltiškas Rūdiškių Lokomotyvas, kuris išvakarėse nemokamai tesudomino 400 žiūrovų. Tuo tarpu Žalgirį pagerbė 1200 žiūrovų, nepagailėjusių bilietams realiai apčiuopiamos sumos (reminiscencija: kai pavėlavęs įžengiau į Sportimą ir pamačiau priešais esančias tribūnas, pirmas ir vienintelis jausmas buvo didelė-didelė nuostaba, jog nesimato ... tuščių kėdžių. Ten, kur paprastai būna tribūnų "tyrai", alsavo vientisa žiūrovų masė...).
Žalgiris tądien laimėjo todėl, kad labiau norėjo laimėti. Laimėjo nepaisant amžinai neparankaus priešininko komplekso, kokį tradiciškai jaučia Šiauliams. Laimėjo nepaisant klampios, įkyrios, grubios Šiaulių gynybos, laidojusios žalgiriečių pastangas žaisti gražų, intelektualų, kombinacinį futbolą. Laimėjo, nes buvo:
- labiau motyvuoti laimėti. Pietų IV (120 personų) palaikymo dainos ir skanduotės tądien skambėjo taip, jog tribūnos alsavimo nebuvo galima nejausti ar jį ignoruoti,
- labiau jaunesni ir ambicingesni. Už pergalingą įvartį "ačiū" ex-Zenito dublerių kapitonui, kuris kaip tikras profesionalas sukūrė žaidybinę situaciją ir ją 100% išnaudojo,
- atsikratę idiotiškos, bet tradicinės baimės praleisti atsakomąjį įvartį. T.y., net ir įmušę įvartį, žaliai balti nenustojo "banguoti" šiaulianskų baudos aikštelės prieigose, toliau taškydami jų klampią gynybos pelkę.
Drįstu spėti, jog ši aplinkybė ir tapo lemiama, garantavusia mums pergalę. Sėkmingai atlikti Žalgirio žaidėjų keitimai antro kėlinio antroje pusėje juodai geltoniems nepaliko jokių vilčių perimti iniciatyvą. Aikštėje pasirodę Mauglis, Serbas ir Romanas taip suaktyvino Žalgirio žaidimo tempą, jog žaliai balti liko padėties šeimininkais iki pat rungtynių pabaigos.Ir net nesvarbu, kad Serbo pelnytas antras kuriozinis įvartis liko neužskaitytas. Šioje situacijoje kur kas daugiau džiaugsmo teikia tai, jog "tamsusis" šio sezono Žalgirio "arkliukas" pagaliau tapo labiau pastebimas aikštėje. O tai optimistiškai nuteikia, modeliuojant Žalgirio žaidimą ateityje.
Pabaigai - atskiras ačiū už daugmaž sustyguotą komandos gynybą, nepalaidojusią mūsų vilčių švęsti pirmąją Žalgirio pergalę šiame sezone. Maloniai nustebino mūsų "barbė-devindarbė" Tadas Gražiūnas, sąžiningai "atbirbinęs" visas 90 minučių sau neįprastoje kairiojo gynėjo pozicijoje ir palikęs savą pėdsaką visur, kur tik įmanoma - ir gynyboje, ir puolime. Dievaži, tikra tiesa, jog talento nepragersi...
O šiaip - AČIŪ JUMS, ŽALGIRIEČIAI, UŽ PERGALĘ!
PIRMA PERGALĖ - NE PASKUTINĖ!
Komentarai