Po skaudžių ir gėdingų nesėkmių serijos šių rungtynių laukiau kaip SAVAIME SUPRANTAMOS progos PRIVALOMAI pergalei laimėti. Ir nei viena nervų sistemos ląstelė nesignalizavo jokio pavojaus, jog šie teisėti lūkesčiai gali būti pažeisti ir ar kaip kitaip netesėti. O kaip gi kitaip, velniai rautų, galėjo būti, žaidžiant su Klaipėdos efcegalviais, tais pačiais, kurie pirmo susitikimo metu nei vieno taiklaus spyrio į Žalgirio vartus nesugebėjo suorganizuoti! Belieka dėkoti dievui, kad visomis tiesiomis ir netiesiomis Žalgiriui pavyko šios lūkesčius pateisinti. Jau nuo pirmų susitikimo akimirkų mėmelgalviai leido mūsiškiams aiškiai suprasti, kas čia yra formalus aikštės šeimininkas ir kas čia nori būti tikruoju padėties šeimininku. Darbo ta proga turėjo visi žaliai-balti , pradedant kažkaip įtartinai lengvai "išmaudomais" gynėjais, baigiant Šetkumi , kurį iš nepatogių situacijų kartais gelbėjo ne jo meistriškumas, o prigimtinis efcėgalvių klišumas ir negebėjimas "uždar