Po skaudžių ir gėdingų nesėkmių serijos šių rungtynių laukiau kaip SAVAIME SUPRANTAMOS progos PRIVALOMAI pergalei laimėti. Ir nei viena nervų sistemos ląstelė nesignalizavo jokio pavojaus, jog šie teisėti lūkesčiai gali būti pažeisti ir ar kaip kitaip netesėti.
O kaip gi kitaip, velniai rautų, galėjo būti, žaidžiant su Klaipėdos efcegalviais, tais pačiais, kurie pirmo susitikimo metu nei vieno taiklaus spyrio į Žalgirio vartus nesugebėjo suorganizuoti!
Belieka dėkoti dievui, kad visomis tiesiomis ir netiesiomis Žalgiriui pavyko šios lūkesčius pateisinti.
Jau nuo pirmų susitikimo akimirkų mėmelgalviai leido mūsiškiams aiškiai suprasti, kas čia yra formalus aikštės šeimininkas ir kas čia nori būti tikruoju padėties šeimininku. Darbo ta proga turėjo visi žaliai-balti, pradedant kažkaip įtartinai lengvai "išmaudomais" gynėjais, baigiant Šetkumi, kurį iš nepatogių situacijų kartais gelbėjo ne jo meistriškumas, o prigimtinis efcėgalvių klišumas ir negebėjimas "uždaryti" skersuotų kamuolių. Bet kuriuo atveju, nors ir bevaisės, bet desperatiškos FK "Klaipėda" žaidėjų pastangos perrašyti bent jau regioninę Lietuvos futbolo istoriją tąkart Klaipėdos stadione sukėlė ne vieną skirtingo turinio žiūrovų emocijų proveržį.
Tačiau tiesa buvo Žalgirio pusėje. Tik gaila, kad link tos tiesos mūsiškiai ėjo ne tik aistruoliams, bet ir savo treneriui nervus gadindami - atsargiai, apdairiai, mažais žingsneliais, trumpais pasais, korektiškai perleisdami vienas kitam kamuolius net pačioje efcegalvių baudos aikštelėje. Atmint įsirėžė ganėtinai simptominis ir tą akimirką mane nerealiai suerzinęs pirmo kėlinio epizodas, kai Komolovas su Nagumanovu vienas kitam išskirtinį, tik Piterio gyventojams būdingą kamuolio varymo ir pasavimo etiketą demonstravo: "Только после Вас, Сударь!". Kol vaikinai jau priešininkų baudos aikštelėje aiškinosi все таки, который после которого, mėmelgalviai be ypatingų rūpesčių neutralizavo besiformuojantį pavojų savo vartams...
Na, o visiška pirmo kėlinio nesėkmių apoteoze laikytinas Borios kirtis tiesiai į Klaipėdos efcegalvių vartininką nuo 11 metrų žymos... Vienetiniai šūdkomandės suporteriai ta proga patyrė tokį jų varganame gyvenime retą orgazmą...
Belieka tik įsivaizduoti, kokiu balso tonu ir kokia veido išraiška Pankas per pertrauką savo žaidėjams piešė atšauktų atostogų ir neeilinių treniruočių perspektyvą. Tačiau tikslą Jis pasiekė - po pertraukos žalgiriečiai atostogas užsidirbo "su kaupu".
Rodos, tądien labiausiai atostogų geidė Artūras Jeršovas. Antra kėlinys virto kiek netikėtu, bet nuostabiu Jo įvarčių trejetuko benefisu.
Komandoms dar gerai neįsižaidus, Artūras, kaip tas anekdotinis kamerdineris, ėmė ir per dvi minutes lengvai išsprendė neišsprendžiamą grafų giminės tęstinumo klausimą: 51 ir 53 minutę vėjavaikiškai entuziastingai, lengvai žaismingai įmušti įvarčiai iš esmės atsakė į klausimą, kas yra tikrasis šių rungtynių nugalėtojas... Na, o 75 minutę aikštės šeimininkai turėjo pasijusti nei ne nėšči, tai tikrai sotūs nuo Artūro entuziazmo tądien mušti jiems įvarčius.
Kaip sakoma, didelis ačiū, Artūrai. Lauksime tęsinio!
O kaip gi kitaip, velniai rautų, galėjo būti, žaidžiant su Klaipėdos efcegalviais, tais pačiais, kurie pirmo susitikimo metu nei vieno taiklaus spyrio į Žalgirio vartus nesugebėjo suorganizuoti!
Belieka dėkoti dievui, kad visomis tiesiomis ir netiesiomis Žalgiriui pavyko šios lūkesčius pateisinti.
Jau nuo pirmų susitikimo akimirkų mėmelgalviai leido mūsiškiams aiškiai suprasti, kas čia yra formalus aikštės šeimininkas ir kas čia nori būti tikruoju padėties šeimininku. Darbo ta proga turėjo visi žaliai-balti, pradedant kažkaip įtartinai lengvai "išmaudomais" gynėjais, baigiant Šetkumi, kurį iš nepatogių situacijų kartais gelbėjo ne jo meistriškumas, o prigimtinis efcėgalvių klišumas ir negebėjimas "uždaryti" skersuotų kamuolių. Bet kuriuo atveju, nors ir bevaisės, bet desperatiškos FK "Klaipėda" žaidėjų pastangos perrašyti bent jau regioninę Lietuvos futbolo istoriją tąkart Klaipėdos stadione sukėlė ne vieną skirtingo turinio žiūrovų emocijų proveržį.
Tačiau tiesa buvo Žalgirio pusėje. Tik gaila, kad link tos tiesos mūsiškiai ėjo ne tik aistruoliams, bet ir savo treneriui nervus gadindami - atsargiai, apdairiai, mažais žingsneliais, trumpais pasais, korektiškai perleisdami vienas kitam kamuolius net pačioje efcegalvių baudos aikštelėje. Atmint įsirėžė ganėtinai simptominis ir tą akimirką mane nerealiai suerzinęs pirmo kėlinio epizodas, kai Komolovas su Nagumanovu vienas kitam išskirtinį, tik Piterio gyventojams būdingą kamuolio varymo ir pasavimo etiketą demonstravo: "Только после Вас, Сударь!". Kol vaikinai jau priešininkų baudos aikštelėje aiškinosi все таки, который после которого, mėmelgalviai be ypatingų rūpesčių neutralizavo besiformuojantį pavojų savo vartams...
Na, o visiška pirmo kėlinio nesėkmių apoteoze laikytinas Borios kirtis tiesiai į Klaipėdos efcegalvių vartininką nuo 11 metrų žymos... Vienetiniai šūdkomandės suporteriai ta proga patyrė tokį jų varganame gyvenime retą orgazmą...
Belieka tik įsivaizduoti, kokiu balso tonu ir kokia veido išraiška Pankas per pertrauką savo žaidėjams piešė atšauktų atostogų ir neeilinių treniruočių perspektyvą. Tačiau tikslą Jis pasiekė - po pertraukos žalgiriečiai atostogas užsidirbo "su kaupu".
Rodos, tądien labiausiai atostogų geidė Artūras Jeršovas. Antra kėlinys virto kiek netikėtu, bet nuostabiu Jo įvarčių trejetuko benefisu.
Kaip sakoma, didelis ačiū, Artūrai. Lauksime tęsinio!
Komentarai