Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo gegužė, 2013

2013 m. gegužės 29 d.: Ekranas - Žalgiris 0:3

Vis dar formaliai nenuvainikuotas A lygos karalius patyrė eilinį pažeminimą šiame sezone. Šį kartą - savo žiūrovų akyse. Kalbėti apie Ekrano epochos pabaigą nėra absoliučiai jokios prasmės. Tai - vakarykštės dienos naujiena. Kur kas įdomiau būtų žinoti, ar Žalgiris jau atrado universalią pergalės formulę ir kokią klaidą joje ras (jei išvis ras...) Klaipėdos Atlantas. Pastarąją galima apibrėžti labai paprastai: vakar Žalgiris žaidė šaltai, kantriai, racionaliai, pedantiškai, tiksliai su metodiškai sadistišku nuoseklumu siekdami esminio tikslo - pergalės. Žaidė be klaidų (beveik) ir be emocijų (beveik). Beje, tai nebuvo formalus darbas, kurį reikia nudirbti žaidžiant prieš lygos autsaiderį. Į Aukštaitijos stadiono aikštę žalgiriečiai išėjo žinodami, ko nori, ir žinodami, kaip įgyvendinti savo norus. Tai puikiai iliustravo kiek kvailokas, bet šiame kontekste labai simptomatiškas nuo Žalgirio dominavimo aikštėje akivaizdžiai suglumusių rungtynių komentatorių dialogas: - Įdomu, pr

2013 m. gegužės 25 d.: Žalgiris - Dainava 7:0

Po LFF Taurės finale patirto streso žalgiriečiai gavo puikią progą pailsėti. Ir šia proga jie pasinaudojo išties prasmingai - susimedžiodami lengvus taškus A lygos autsaiderių valdose. Tai būtų buvusi niekuo neišsiskirianti savaitė Žalgirio komandos gyvenime, jei ne pačių žalgiriečių sukurtas precendentas - pergalių rezultatu 7:0 serijos užuomazga... Iš pradžių ant Žalgirio pergalės aukuro buvo paaukota Tauragės "Tauro" savigarba (pastarasis žodis panaudotas neatsitiktinai, nes Tauragams užteko jėgų ir valios priešintis net vieną kėlinį...), po to atėjo Alytaus "Dainavos" eilė. Pastaroji savigarbą apdairiai buvo palikusi namie, tad žaliai-baltų įvarčių liūtis į jų vartus pradėjo pliaupti jau +/- dvidešimtą rungtynių minutę, lyg skubėdamas asistuoti tądien Vilnių merkusiam pavasariniam lietui. Įvarčiai į Dainavos vartus krito sekančia tvarka ir paliko sekančius momentinius įspūdžius, stebint rungtynes iš galinės - kampinės Pietų IV tribūnos: Wilkas &#

2013 m. gegužės 19 d.: Žalgiris - Šiauliai 11:10 (LFF Taurės finalas)

Po vakarykščių rungtynių šalia stadiono sutikti keli garbaus amžiaus džentelmenai, vos atgaudami kvapą nuo stogą raunančių emocijų, dievagote dievagojosi, jog TOKIO Taurės finalo jie "savo gyvenime neprisimena". Su visa derama pagarba jų gyvenimiškai išminčiai teko replikuoti, jog TOKIO finalo ir nebuvo - garbūs džentelmenai tapo naujos Lietuvos futbolo istorijos liudininkais. Naujos ne vien dėl LFF Taurės finalui unikalaus rezultato, labiau būdingo regbiui ar rankiniui, bet ne futbolui. Antrus metus iš eilės Vilniaus Žalgirio laimėta LFF Taurė patvirtino faktą, jog Lietuvos klubinio futbolo pasaulyje įvyko esminė formacijos kaita. Patinka tai kam nors ar nepatinka (tiesą sakant, dėl pastarojo giliai nusišvilpt...), faktas lieka faktu - nuo šiol Lietuvos klubiniame futbole prasidėjo VILNIAUS DOMINAVIMO EPOCHA . Tris metus metus iš eilės Vilniaus Žalgiris bandė diktuoti naujas futbolo etikos madas Lietuvoje: nepirk - neparduok - nežadėk - nesitark ir laimėk sąžiningai.