Jei šias rungtynes palyginsime su mechaninės fizikos dėsniais, tai lygiosios yra tolygios "kluptelėjimui", kokį dideliu greičiu ir augančiu pagreičiu judantis kūnas paprastai patiria susidūręs su mechanine kliūtimi.
Šio susidūrimo pasekmės gali būti įvairios, tačiau pagrindinė iš jų Žalgiriui yra ypač kenksminga: jei kūnas po susidūrimo ir "neatšoka" atgal, tai tikrai praranda pagreitį, prasideda jo lėtėjimo tendencija...
Todėl ypač žeminančiai šiame kontekste skambėjo tipinės fantaziją galutinai praradusių žiniasklaidos priemonių antraštės, charakterizuojančios rungtynių rezultatą ir turnyrinės lentelės vidaus dinamiką po jų - "Žalgiris vėl susigrąžino...", "Žalgiris vėl tapo...". Būkime biedni, bet teisingi - vienu tašku lenkti kineskopus, sužaidus vienomis rungtynėmis daugiau - tai reliatyvus faktas, o ne stabili tendencija.
Ateitis parodys, kiek Izaoko Niutono fizikos dėsniai galioja A lygoje, bet faktas lieka faktu: nesustabdomo Žalgirio triumfo į A lygos olimpą pasaka baigėsi, susidūrusi su "šūdino" atspalvio realybe, t.y. komanda, kuri mūsiškiams geba ne tik mesti iššūkį, bet ir primesti savo žaidimą...
Žalgiriečiams antrą kartą šiame sezone nepavyko įveikti Marijampolės Šūduvos. Ir tai yra blogai, nes negalima svaigti ir spangti apie A lygos aukso medalius, jei nesugebi įveikti artimiausių kovos už šiuos medalius konkurentų... Žalgiris - tai ne Kruoja, kuri pati sau vertinga tiek, kiek taškų pajėgia atimti iš lygos lyderių (minties įmantrumo nesupratusiems verčiu į lietuvių kalbą - Žalgiris negali leisti sau prabangos tenkintis, juolab - didžiuotis, atėmęs taškus iš Sūduvos. Manau, patys suprantate kodėl...)
Man nepatiko nei pati rungtynių eiga, nei galutinis jų rezultatas. Tai buvo rungtynės, kuriose svečiai diktavo savo sąlygas aikštės šeimininkams ir pirmieji pelnė įvartį. Vienintelė paguoda, jog Žalgiris yra ta komanda, kuri sugeba priimti "iššūkį" ir pasiūlyti "atsaką" - problemos sprendimo variantą. Kitas klausimas, kiek efektyvus konkrečioje situacijoje yra tas atsakas... O jis, manau sutiksite, tąkart buvo daugiau negu ch@#%#$^$%&%^!as...
Visa šių rungtynių ir jų baigties tragedija yra tame, jog komanda jas faktiškai pralaimėjo, o lygiąsias iškovojo vienas vienintelis žaidėjas ir tai - tik savo individualaus meistriškumo dėka...
Žalgiris tądien suprato, kaip reikia žaisti, tačiau, deja, taip ir nerado priešnuodžio REALIAI kibiai, non-stop presinguojančiai šūduvių gynybai, kuri 100% neutralizavo visas įprastines taktines žaliai-baltų schemas: anei Tau "firminio" žaidimo trumpais pasais, anei Tau "universalaus" žaidimo ilgais, anei garsiųjų "šachmatų", kai kamuoliuku žongliruodamas maustai tris gynėjus kiek nori ir kur nori... Šūduvių nepamaustysi: prišoks prie tavęs trise tokie gerai įmitę, bandelių su lašinukais paėdę ir pieneliu užsigėrę, užblokuos, pastums, kamuolį atims ir nubėgdami dar gulinčiam įspirs...
Ir neliko nieko kito žalgiriečiams, kaip tik šiurpinti tribūnas savo penkiažingsniais driblingais, kurie paprastai pasibaigdavo prarandant kamuolį ties trečiu-ketvirtu oponentu... O jei ir pavykdavo kam įnešti kamuolį į suvalkiečių baudos aikštelę (ką jau ten aikštelę - prieigų užtekdavo...), viskas baigdavosi Žalgirio "auksinės klasikos" stiliumi - spyriais šalia vartų...
Tad belieka tarti nuoširdų "ačiū" Pavelui, kuris savo NEREALIU ĮVARČIU ( = talento dėka) išgelbėjo Žalgirį nuo visiško fiasko.
O juokingiausia yra tai, kad Komolovas tąkart "nurabarbarino" ne bet ką, o ex-žaliai baltą Rapaliuką.
"Vėjas, vėjas įpūtė..." - pavydžiai po rungtynių inkštė internetiniai triochalos. "Špyga jums taukuota!" - belieka tik suvalkietiškai atsikirsti: įvartis buvo "pasaulinio", "istorinio" ir visokio kitokio "topinio" lygio. Lietuvių vartininkai tokių paprastai "neima", nes lietuvių futbolininkai tokių paprasčiausiai nemuša. Nemoka.
Beje, dar vienas toks įvartis, ir vilniečiais, dievaži, pakeis Komolovo pavardę į Bogomolovo...
Juokauju...
Šio susidūrimo pasekmės gali būti įvairios, tačiau pagrindinė iš jų Žalgiriui yra ypač kenksminga: jei kūnas po susidūrimo ir "neatšoka" atgal, tai tikrai praranda pagreitį, prasideda jo lėtėjimo tendencija...
Todėl ypač žeminančiai šiame kontekste skambėjo tipinės fantaziją galutinai praradusių žiniasklaidos priemonių antraštės, charakterizuojančios rungtynių rezultatą ir turnyrinės lentelės vidaus dinamiką po jų - "Žalgiris vėl susigrąžino...", "Žalgiris vėl tapo...". Būkime biedni, bet teisingi - vienu tašku lenkti kineskopus, sužaidus vienomis rungtynėmis daugiau - tai reliatyvus faktas, o ne stabili tendencija.
Ateitis parodys, kiek Izaoko Niutono fizikos dėsniai galioja A lygoje, bet faktas lieka faktu: nesustabdomo Žalgirio triumfo į A lygos olimpą pasaka baigėsi, susidūrusi su "šūdino" atspalvio realybe, t.y. komanda, kuri mūsiškiams geba ne tik mesti iššūkį, bet ir primesti savo žaidimą...
Žalgiriečiams antrą kartą šiame sezone nepavyko įveikti Marijampolės Šūduvos. Ir tai yra blogai, nes negalima svaigti ir spangti apie A lygos aukso medalius, jei nesugebi įveikti artimiausių kovos už šiuos medalius konkurentų... Žalgiris - tai ne Kruoja, kuri pati sau vertinga tiek, kiek taškų pajėgia atimti iš lygos lyderių (minties įmantrumo nesupratusiems verčiu į lietuvių kalbą - Žalgiris negali leisti sau prabangos tenkintis, juolab - didžiuotis, atėmęs taškus iš Sūduvos. Manau, patys suprantate kodėl...)
Man nepatiko nei pati rungtynių eiga, nei galutinis jų rezultatas. Tai buvo rungtynės, kuriose svečiai diktavo savo sąlygas aikštės šeimininkams ir pirmieji pelnė įvartį. Vienintelė paguoda, jog Žalgiris yra ta komanda, kuri sugeba priimti "iššūkį" ir pasiūlyti "atsaką" - problemos sprendimo variantą. Kitas klausimas, kiek efektyvus konkrečioje situacijoje yra tas atsakas... O jis, manau sutiksite, tąkart buvo daugiau negu ch@#%#$^$%&%^!as...
Visa šių rungtynių ir jų baigties tragedija yra tame, jog komanda jas faktiškai pralaimėjo, o lygiąsias iškovojo vienas vienintelis žaidėjas ir tai - tik savo individualaus meistriškumo dėka...
Žalgiris tądien suprato, kaip reikia žaisti, tačiau, deja, taip ir nerado priešnuodžio REALIAI kibiai, non-stop presinguojančiai šūduvių gynybai, kuri 100% neutralizavo visas įprastines taktines žaliai-baltų schemas: anei Tau "firminio" žaidimo trumpais pasais, anei Tau "universalaus" žaidimo ilgais, anei garsiųjų "šachmatų", kai kamuoliuku žongliruodamas maustai tris gynėjus kiek nori ir kur nori... Šūduvių nepamaustysi: prišoks prie tavęs trise tokie gerai įmitę, bandelių su lašinukais paėdę ir pieneliu užsigėrę, užblokuos, pastums, kamuolį atims ir nubėgdami dar gulinčiam įspirs...
Ir neliko nieko kito žalgiriečiams, kaip tik šiurpinti tribūnas savo penkiažingsniais driblingais, kurie paprastai pasibaigdavo prarandant kamuolį ties trečiu-ketvirtu oponentu... O jei ir pavykdavo kam įnešti kamuolį į suvalkiečių baudos aikštelę (ką jau ten aikštelę - prieigų užtekdavo...), viskas baigdavosi Žalgirio "auksinės klasikos" stiliumi - spyriais šalia vartų...
O juokingiausia yra tai, kad Komolovas tąkart "nurabarbarino" ne bet ką, o ex-žaliai baltą Rapaliuką.
"Vėjas, vėjas įpūtė..." - pavydžiai po rungtynių inkštė internetiniai triochalos. "Špyga jums taukuota!" - belieka tik suvalkietiškai atsikirsti: įvartis buvo "pasaulinio", "istorinio" ir visokio kitokio "topinio" lygio. Lietuvių vartininkai tokių paprastai "neima", nes lietuvių futbolininkai tokių paprasčiausiai nemuša. Nemoka.
Juokauju...
Komentarai