2007 gegužės 26 d. 15:30
ŽALGIRIS - ŠILUTĖ
2:0
Jei trim sakiniais, tai: a) pasyvios, “iškankintos” rungtynės, kuriose žalgiriečiai atliko formalumus, t.y. įvarčiais įtvirtino savo kaip stipresnės komandos statusą, b) silpnas ir nekokybiškas akustinis komandos palaikymas Pietų IV tribūnoje, labiau priminęs ištroškusių jaučių bandos mykimą, c) visą pirmą kėlinį rusenę konfliktai su suįžūlėjusiais ir savivaliaujančiais sigretos kietakakčiais, į stadioną išsirengusiais kaip į mūšį (su užtaisytais šaunamaisiais ginklais) ir to išdavoje prieš beginklius ultras pasijutusiais visagaliais. Sugadino šūdžiai visą vaizdinę akciją, kad juos kur hemarojus...
Visa ligšiolinė “Žalgirio” susitikimų su fbk’ų filialu Šilutėje patirtis bent jau šių eilučių autorių vertė jaudintis ir nervuotis, ar tik netaps šiuos rungtynės eiliniu fataliu “auksinių” taškų išbarstymu. Ačiū žaliai-baltiems – minėtos neurozinės nuojautos nepasitvirtino. Pirmo kėlinio viduryje teisėjas laiku suskubo žalgiriečiams grąžinti garbės skolą už rungtynių pradžioje neskirtą 11 metrų badinį. Poderis šaltakraujiškai sušaudo fbk’ų dukterinį vartininką ir savo vardą amžiams įrašo į Vilniaus “Žalgirio” istorijos analus – įmuštas 1000-asis įvartis lygos varžybose po Nepriklausomybės atkūrimo.
Komandos kapitonas ir etatinis pendelių mušėjas Igariokas “nuryja” užgautą savimeilę ir susitaiko su lemtimi, jog jo įvartis bus jau 1001 –asis. O įvartis buvo iš serijos “gyvoji futbolo legendų klasika”... Antro kėlinio viduryje ties fbk’ų dukterinės baudos aikštelės riba Igariokas gauna kamuolį ir staigia apsisukdamas kaire koja spiria jį į kairįjį tolimą kampą. Vartininkas antrą kartą įsitikina, kokia skirtinga jo ir Igarioko žaidybinė patirtis bei meistriškumas...
Visi kiti rungtynių epizodai kiek priminė lengvą “Žalgirio” treniruotę – daugiausia dėmesio žalgiriečiai skyrė žaidybinių kombinacijų ir derinukų tobulinimui, tik košmariškas karštis ir amžinai po kojomis lyg kokie šunyčiai besipainiojantys fbk’ų “šilutiškiai” trukdė jiems iki tobulumo išgryninti savo kombinacinius įgūdžius.
Rungtynių herojai - lyg ir aiškūs. Ryškių rungtynių antiherojų šį kartą tikrai nebuvo, antra vertus, dėl rungtynių nevykėlio nominacijos netingėjo varžytis Rapaliukas su Valierka – “derevianaja noga”.
Pirmasis žiūrovams pademonstravo Lietuvos futbole jau ganėtinai retą gebėjimą begaudant kamuolį išmesti jį už savo vartų galinės linijos (nors artimiausias fbk’ų dukterinis buvo už 20 metrų nuo jo paties). Antrasis – absoliučiai niekinį savo autoritetą komandos žaidėjų akyse. Valierkai gavus kamuolį ir išsirengus į ilgą driblingą link priešininkų komandos vartų, likusi komandos dalis dažniausiai palydėdavo jį akimis ir bekrapštydama dantis: “Et, ką jau ten, vis tiek už penkių sekundžių praras jis tą kamuolį, o mums bėk po to per visą aikštę link savų vartų... O taip karšta...” Įdomu tai, kad tokios nuojautos dažniausiai būdavo teisingos.
Visai kitą vaizdelį buvo galima stebėti, kai dešiniuoju kraštu savo “kinžalinius prochodus” darydavo Barsukėlis. Šitas žvitrus žinduolis ne tik du-tris žaliai-juodus nevykėlis “išmaudydavo”, bet ir kamuolį į baudos aikštelę dažną kartą iš beviltiškai aštraus kampo pakelti sugebėdavo... Va tada visa komanda, įvarčio nuojautos vedina, iš paskos lėkdavo...
Šiaip šios rungtynės pasižymėjo dar vienu kuriozu – pirmą kartą savo gyvenime mačiau, kad teisėjas už nenusiimtus auksus žaidėjui geltoną kortelę parodytų... Taip atsitiko vienam fbk’ų dukteriniui. Įdomu tai, kad praėjusiais metais analogišką reikalavimą nusiimti savo “konkretnas cepas” iš teisėjo išgirdo ir Valierka. Ir ne bet kur – Šilutėje... Tačiau kortelės negavo...
Baigdamas apžvalgą noriu nuoširdžiai padėkoti “Žalgirio” Klubo administracijos direktorei poniai Aidai ir Klubo atstovei ryšiams su visuomene poniai Alinai už pagalbą tramdant sigretos dolbajobų savivalę ir aukštą “Žalgirio” ultrų įvertinimą – “jūsų (suprask – sigretos) draudimai galioja visiems, tik ne mūsų fanams...” Ačiū!
P.S. Beje, tądien Pietų IV buvo suskaičiuotos tik 92 galvos. Gėda!
Komentarai