2007 m. birželio 24 d. 16:30
ŽALGIRIS - ŠIAULIAI
1:1
Dievai drėbėsi į žemę... Gerai bent tai, kad ne veidu į purvą. Bet kad pasturgaliu ant šiurkštaus asfalto – tai faktas. Žalgiriečiai nepasinaudojo likimo dovana ir netapo lygos lyderiais bent vienam turui...
Nepaisant akivaizdžios komandų vietų poliarizacijos turnyrinėje lentelėje, tai buvo lygiaverčių oponentų dvikova. Žalgiris neturėjo ryškios persvaros šiose rungtynėse. Szawlių atstovai žaidė nemažiau įdomų kombinacinį futbolą, tad nervų audros dažnai kildavo ir prie žaliai-baltų vartų.
Faktas, jog mūsų gynyba tądien buvo atsipalaidavusi ir žaidė mėgaudamasi savo individualios technikos pranašumais. Antra vertus, šios improvizacijos Rapaliukui kainavo daug nervų, įtemptų raumenų skausmą ir geltoną kortelę, nes ne visada teoriškai aukštesnis žaliai-baltų gynėjų meistriškumo lygis apsaugodavo vartų stačiakampį nuo tiesioginių spyrių.
Dėkui dievui (kitam... ), jog šiaulenski 9 iš 10 atvejų bandė žaisti į Žalgirio žaidimo stilių panašius pseudokombinacinius šachmatus. Prie tokio žaidimo stiliaus įpratę žalgiriečiai šiauliečiams greitai “statydavo” “matus”. Įvartį juodi pelnė tik tada, kai atsisakė jiems iš prigimties nebūdingų intelektualinių ambicijų ir mūsiškius “paėmė” klasta ir greitumu.
Momentinio “pornografijos su pederastijos elementais” etiudo genialumas slypėjo paprastume: banali pražanga 20 metrų iki baudos aikštelės ribų, staigus pasas į baudos aikštelę įkirtusiam Szawlės žaidėjui, spyris ir ... 0:1 ne mūsų naudai likus penkiolikai minučių iki rungtynių pabaigos... Kombinacija buvo tokia žaibiška, jog Bertranas, Edvinas ir Brolis Igorius po jos dar ilgai diskutavo: “A čto eto bylo, aaa?..”
Užtat puolėjai su saugais tądien siautėte siautėjo, statydami naujus nepataikymo į vartus rekordus... Rekordai buvo mušami nepataikant jau iš gero metro (susidarė įspūdis, jog transferų langas greitai atsidarys ne tik futbolo, bet ir regbio čempionate...).
Iš nesuskaičiuojamų progų įsiminė trys: pirmame kėlinyje - Barsukėlio spyris iš penkiolikos-aštuoniolikos metrų, kai kamuolį iš vartų savo kūnu išnešęs juodų gynėjas liko gulėti ant vejos, antrame kėlinyje - Lemo spyris velniai žino kur vieno metro atstumu nuo vartų linijos ir ...
Taip, žinoma, Igariokas tądien išsaugojo pusdievio herojaus statusą, laiku atstatęs kaktą atšokusiam kamuoliui – 1:1 90 minutę! Bet šansą tapti dievu visai savaitei nepasinaudojo Misiukas. Analogiškoje situacijoje po dviejų minučių Nikolaujaus muštas kamuolys praskrido virš štangos kelių centimetrų aukštyje... Obidno, odnako...
Į Pietų IV tribūną susirinko 75 personos, labai nepatenkintos faktu, jog rungtynės rengiamos iškart po Joninių... Trečdalis – beveik niekada anksčiau nematytų.
Realiai fanatelino, duok dieve (vėl kitas...), ~40 interfeisų. Pirmame kėlinyje blaivi mušė girtus Pietų IV atstovus, antrame – girti – blaivius, bet tingius. Šių pedagoginio poveikio priemonių bei nesibaigiančių Žalgirio puolimo bangų pasekoje palaikymas rungtynių pabaigoje tapo bent jau padoriu. Įmušus įvartį paleista viena balta “dymzaviesa” ir trys žalios dūminės.
Nepaisant akivaizdžios komandų vietų poliarizacijos turnyrinėje lentelėje, tai buvo lygiaverčių oponentų dvikova. Žalgiris neturėjo ryškios persvaros šiose rungtynėse. Szawlių atstovai žaidė nemažiau įdomų kombinacinį futbolą, tad nervų audros dažnai kildavo ir prie žaliai-baltų vartų.
Faktas, jog mūsų gynyba tądien buvo atsipalaidavusi ir žaidė mėgaudamasi savo individualios technikos pranašumais. Antra vertus, šios improvizacijos Rapaliukui kainavo daug nervų, įtemptų raumenų skausmą ir geltoną kortelę, nes ne visada teoriškai aukštesnis žaliai-baltų gynėjų meistriškumo lygis apsaugodavo vartų stačiakampį nuo tiesioginių spyrių.
Dėkui dievui (kitam... ), jog šiaulenski 9 iš 10 atvejų bandė žaisti į Žalgirio žaidimo stilių panašius pseudokombinacinius šachmatus. Prie tokio žaidimo stiliaus įpratę žalgiriečiai šiauliečiams greitai “statydavo” “matus”. Įvartį juodi pelnė tik tada, kai atsisakė jiems iš prigimties nebūdingų intelektualinių ambicijų ir mūsiškius “paėmė” klasta ir greitumu.
Momentinio “pornografijos su pederastijos elementais” etiudo genialumas slypėjo paprastume: banali pražanga 20 metrų iki baudos aikštelės ribų, staigus pasas į baudos aikštelę įkirtusiam Szawlės žaidėjui, spyris ir ... 0:1 ne mūsų naudai likus penkiolikai minučių iki rungtynių pabaigos... Kombinacija buvo tokia žaibiška, jog Bertranas, Edvinas ir Brolis Igorius po jos dar ilgai diskutavo: “A čto eto bylo, aaa?..”
Užtat puolėjai su saugais tądien siautėte siautėjo, statydami naujus nepataikymo į vartus rekordus... Rekordai buvo mušami nepataikant jau iš gero metro (susidarė įspūdis, jog transferų langas greitai atsidarys ne tik futbolo, bet ir regbio čempionate...).
Iš nesuskaičiuojamų progų įsiminė trys: pirmame kėlinyje - Barsukėlio spyris iš penkiolikos-aštuoniolikos metrų, kai kamuolį iš vartų savo kūnu išnešęs juodų gynėjas liko gulėti ant vejos, antrame kėlinyje - Lemo spyris velniai žino kur vieno metro atstumu nuo vartų linijos ir ...
Taip, žinoma, Igariokas tądien išsaugojo pusdievio herojaus statusą, laiku atstatęs kaktą atšokusiam kamuoliui – 1:1 90 minutę! Bet šansą tapti dievu visai savaitei nepasinaudojo Misiukas. Analogiškoje situacijoje po dviejų minučių Nikolaujaus muštas kamuolys praskrido virš štangos kelių centimetrų aukštyje... Obidno, odnako...
Į Pietų IV tribūną susirinko 75 personos, labai nepatenkintos faktu, jog rungtynės rengiamos iškart po Joninių... Trečdalis – beveik niekada anksčiau nematytų.
Realiai fanatelino, duok dieve (vėl kitas...), ~40 interfeisų. Pirmame kėlinyje blaivi mušė girtus Pietų IV atstovus, antrame – girti – blaivius, bet tingius. Šių pedagoginio poveikio priemonių bei nesibaigiančių Žalgirio puolimo bangų pasekoje palaikymas rungtynių pabaigoje tapo bent jau padoriu. Įmušus įvartį paleista viena balta “dymzaviesa” ir trys žalios dūminės.
Šiaulenskų buvo daugiau nei dešimt, mažiau nei dvidešimt.
Komentarai