Vis dar formaliai nenuvainikuotas A lygos karalius patyrė eilinį pažeminimą šiame sezone. Šį kartą - savo žiūrovų akyse.
Kalbėti apie Ekrano epochos pabaigą nėra absoliučiai jokios prasmės. Tai - vakarykštės dienos naujiena. Kur kas įdomiau būtų žinoti, ar Žalgiris jau atrado universalią pergalės formulę ir kokią klaidą joje ras (jei išvis ras...) Klaipėdos Atlantas.
Pastarąją galima apibrėžti labai paprastai: vakar Žalgiris žaidė šaltai, kantriai, racionaliai, pedantiškai, tiksliai su metodiškai sadistišku nuoseklumu siekdami esminio tikslo - pergalės. Žaidė be klaidų (beveik) ir be emocijų (beveik).
Beje, tai nebuvo formalus darbas, kurį reikia nudirbti žaidžiant prieš lygos autsaiderį. Į Aukštaitijos stadiono aikštę žalgiriečiai išėjo žinodami, ko nori, ir žinodami, kaip įgyvendinti savo norus. Tai puikiai iliustravo kiek kvailokas, bet šiame kontekste labai simptomatiškas nuo Žalgirio dominavimo aikštėje akivaizdžiai suglumusių rungtynių komentatorių dialogas:
- Įdomu, prieš išeidami į aikštę jie tariasi, kaip žais?
- Abejoju. Manau, jie paprasčiausiai eina į aikštę ir žaidžia...
Belieka tik pritarti šiam pastebėjimui - vakar Žalgirio visiškai nedomino, ko nori Ekranas (atsiprašau už kontroversišką / perversišką parafrazę), jų nejaudino kineskopininkų pastangos. Nejaudino tiek, kiek nejaudina pakenčiamas fizinės pražangos skausmas, nes tik jį panevėžiečiai tąkart galėjo priešpastatyti žaliai baltųjų dominavimui jų namų aikštėje...
Žalgiriečiai atvažiavo trijų taškų ir juos išsivežė, nes buvo atsikratę praeities baimės prieš nuogą A lygos karalių ir orientuoti į ateities pergales. Tai buvo komandos, motyvuotos tapti čempionais ir tikinčios šia galimybe, žaidimas.
Motyvuotas Žalgiris gali tapti "žudymo mašina" šių metų A lygos sezone. Žinant principinį mūsų komandos siekį šiame sezone, tokia perspektyva guodžia. Žinant, jog futbolo žavesio paslaptis slypi šio žaidimo emocionalume ir nenuspėjamume, tokia perspektyva ... gąsdina.
Pastarąją galima apibrėžti labai paprastai: vakar Žalgiris žaidė šaltai, kantriai, racionaliai, pedantiškai, tiksliai su metodiškai sadistišku nuoseklumu siekdami esminio tikslo - pergalės. Žaidė be klaidų (beveik) ir be emocijų (beveik).
Beje, tai nebuvo formalus darbas, kurį reikia nudirbti žaidžiant prieš lygos autsaiderį. Į Aukštaitijos stadiono aikštę žalgiriečiai išėjo žinodami, ko nori, ir žinodami, kaip įgyvendinti savo norus. Tai puikiai iliustravo kiek kvailokas, bet šiame kontekste labai simptomatiškas nuo Žalgirio dominavimo aikštėje akivaizdžiai suglumusių rungtynių komentatorių dialogas:
- Įdomu, prieš išeidami į aikštę jie tariasi, kaip žais?
- Abejoju. Manau, jie paprasčiausiai eina į aikštę ir žaidžia...
Belieka tik pritarti šiam pastebėjimui - vakar Žalgirio visiškai nedomino, ko nori Ekranas (atsiprašau už kontroversišką / perversišką parafrazę), jų nejaudino kineskopininkų pastangos. Nejaudino tiek, kiek nejaudina pakenčiamas fizinės pražangos skausmas, nes tik jį panevėžiečiai tąkart galėjo priešpastatyti žaliai baltųjų dominavimui jų namų aikštėje...
Žalgiriečiai atvažiavo trijų taškų ir juos išsivežė, nes buvo atsikratę praeities baimės prieš nuogą A lygos karalių ir orientuoti į ateities pergales. Tai buvo komandos, motyvuotos tapti čempionais ir tikinčios šia galimybe, žaidimas.
Motyvuotas Žalgiris gali tapti "žudymo mašina" šių metų A lygos sezone. Žinant principinį mūsų komandos siekį šiame sezone, tokia perspektyva guodžia. Žinant, jog futbolo žavesio paslaptis slypi šio žaidimo emocionalume ir nenuspėjamume, tokia perspektyva ... gąsdina.
Komentarai