Po vakarykščių rungtynių šalia stadiono sutikti keli garbaus amžiaus džentelmenai, vos atgaudami kvapą nuo stogą raunančių emocijų, dievagote dievagojosi, jog TOKIO Taurės finalo jie "savo gyvenime neprisimena". Su visa derama pagarba jų gyvenimiškai išminčiai teko replikuoti, jog TOKIO finalo ir nebuvo - garbūs džentelmenai tapo naujos Lietuvos futbolo istorijos liudininkais.
Naujos ne vien dėl LFF Taurės finalui unikalaus rezultato, labiau būdingo regbiui ar rankiniui, bet ne futbolui. Antrus metus iš eilės Vilniaus Žalgirio laimėta LFF Taurė patvirtino faktą, jog Lietuvos klubinio futbolo pasaulyje įvyko esminė formacijos kaita. Patinka tai kam nors ar nepatinka (tiesą sakant, dėl pastarojo giliai nusišvilpt...), faktas lieka faktu - nuo šiol Lietuvos klubiniame futbole prasidėjo VILNIAUS DOMINAVIMO EPOCHA.
Tris metus metus iš eilės Vilniaus Žalgiris bandė diktuoti naujas futbolo etikos madas Lietuvoje: nepirk - neparduok - nežadėk - nesitark ir laimėk sąžiningai. Ketvirtais metais šios pretenzijos ... ne, netapo lietuviško futbolo norma ir vargu ar taps jo standartu. Ketvirtais metais jos tapo realybe, a) davusia konkrečius vaisius (Žalgirio vieta turnyrinėje lentelėje ir jo iškovoti trofėjai), b) iššūkiu, kurio jau nebegali ignoruoti likusi klubinio futbolo bendruomenė.
Nuskambėjus arbitro finaliniam švilpukui, skelbiančiam Žalgirio triumfą LFF Taurės finale, tą pačią akimirką Lietuvos interneto platybėse prasidėjo megakibernetinis triochalinimasis, kokie žalgiriečiai buvo silpni, kaip jie buvo neverti tos pergalės per fuksą, kokie šiauliečiai buvo šaunuoliai, nelygioje kovoje kritę teisėjų sąmokslo aukomis ir pan. Patys sau uodegą vizginantys durneliai nesuprato esminio dalyko: čia ne Žalgiris silpnai žaidė, čia Šiauliams nebuvo šanso žaisti kitaip... Kai stoji akistaton su komanda, su kuria neįmanoma sutarti ir kuri sąmoningai stengiasi savo pačios naudai užkirsti kelią bet kokioms prielaidoms tau sustiprėti čempionato metu (o ta prielaida - LFF Taurės laimėjimo išdavoje atsirandanti galimybė dalyvauti europiniuose turnyruose...), nieko daugiau nelieka, kaip tik žaisti kaip žaidžia Žalgiris, t.y. virš savo galimybių ribų.
Tai ir yra tas iššūkis "b", kurį, pripažinkime, Šiaulių žaidėjai priėmė garbingai. Beje, juokais juokais, tačiau bet kokia iniciatyva yra baudžiama - Žalgiris seniai tai pajuto: niekingiausias autsaideris su žaliai baltais pastaruoju metu A lygoje taip ardosi, lyg tai būtų mirties ar gyvybės klausimas. O mes paskui stebimės ir facebook'e piktinamės, kodėl čempionate nesugebame įveikti tų pačių Šiaulių, kai tuo tarpu kojas į juos valosi visi, kas netingi...
Iššūkiai iššūkiais, bet istoriją rašo nugalėjai. Ir jų niekas neteisia. Neteis ir Vitkausko, rungtynių metu nesugebėjusio kvailiausių gynybos spragų kamšyti. Kaip žinia, pergalę lėmė 11 metrų baudiniai ir plieniniai mūsų vartininko nervai, lemiamu momentu surinkti į vieną tvirtą kumštį iš visų pasąmonės kampelių. 11 metrų baudinių seriją paprastai pralaimi visa komanda, o laimi vienas vienintelis žaidėjas - vartininkas.
Tai ir yra tas iššūkis "b", kurį, pripažinkime, Šiaulių žaidėjai priėmė garbingai. Beje, juokais juokais, tačiau bet kokia iniciatyva yra baudžiama - Žalgiris seniai tai pajuto: niekingiausias autsaideris su žaliai baltais pastaruoju metu A lygoje taip ardosi, lyg tai būtų mirties ar gyvybės klausimas. O mes paskui stebimės ir facebook'e piktinamės, kodėl čempionate nesugebame įveikti tų pačių Šiaulių, kai tuo tarpu kojas į juos valosi visi, kas netingi...
Iššūkiai iššūkiais, bet istoriją rašo nugalėjai. Ir jų niekas neteisia. Neteis ir Vitkausko, rungtynių metu nesugebėjusio kvailiausių gynybos spragų kamšyti. Kaip žinia, pergalę lėmė 11 metrų baudiniai ir plieniniai mūsų vartininko nervai, lemiamu momentu surinkti į vieną tvirtą kumštį iš visų pasąmonės kampelių. 11 metrų baudinių seriją paprastai pralaimi visa komanda, o laimi vienas vienintelis žaidėjas - vartininkas.
Komentarai