Po LFF Taurės finale patirto streso žalgiriečiai gavo puikią progą pailsėti. Ir šia proga jie pasinaudojo išties prasmingai - susimedžiodami lengvus taškus A lygos autsaiderių valdose. Tai būtų buvusi niekuo neišsiskirianti savaitė Žalgirio komandos gyvenime, jei ne pačių žalgiriečių sukurtas precendentas - pergalių rezultatu 7:0 serijos užuomazga...
Iš pradžių ant Žalgirio pergalės aukuro buvo paaukota Tauragės "Tauro" savigarba (pastarasis žodis panaudotas neatsitiktinai, nes Tauragams užteko jėgų ir valios priešintis net vieną kėlinį...), po to atėjo Alytaus "Dainavos" eilė. Pastaroji savigarbą apdairiai buvo palikusi namie, tad žaliai-baltų įvarčių liūtis į jų vartus pradėjo pliaupti jau +/- dvidešimtą rungtynių minutę, lyg skubėdamas asistuoti tądien Vilnių merkusiam pavasariniam lietui.
Įvarčiai į Dainavos vartus krito sekančia tvarka ir paliko sekančius momentinius įspūdžius, stebint rungtynes iš galinės - kampinės Pietų IV tribūnos:
- Wilkas'22 - po atvirai tariant nykios ir visiškai neįdomios rungtynių pradžios buvo beapimantis nedidelis susierzinimas, jog rungtynių atomazga eilinį kartą "kelsis" į antrą kėlinį, o pirmąjį teks mirkti "už ačiū". Eilinė Žalgirio ataka ypatingos intrigos nekėlė, tad tuo didesnė buvo nuostaba, kai lenko dievui į langus pasiųstas "balionas" klastingai nutūpė Dainavos vartų vidinėje pusėje. Pasirodo, ir žaidybinis brokas gali būti naudingas;
- Komolovas'26 - dar vienas iš nuostabos pusę tribūnos išsižioti privertęs netyčiukas, nes iš mūsų taško žiūrint, iš tolimos distancijos iššautas kamuolys akivaizdžiai "dreifavo" į kairę. Panašiai, tikriausiai, pasirodė ir Dainavos vartininkui. Kamuolys, dievaži, šiuo klausimu turėjo savo tvirtą asmeninę nuomonę, tad milimetro tikslumu įskrido į patį-patį kairiausią priešininkų vartų kampą;
- Kuklys'37 - prisipažinsiu, šioje situacijoje labiau įsiminė efektingas įvarčio autoriaus kritimas atatupstom. Įvartis tebuvo šio pirueto sudedamoji dalis, savotiška jo išdava;
- Leliūga'41 dzūkams suprantamai paaiškino kieno miške kankorėžiai - nei dviejų besiskėryčiojusių gynėjų šešėliai, nei pats vartininkas nesulaikė viesulu į baudos aikštelę įsiveržusio Žalgirio saugo;
- Gercas'55 - pasaka - ne įvartis, pelnytas pagal visus Šaolinio vienuolyno mokymo kanonus klasikiniame kung fu stiliuje: ilgame skrydyje, su į priekį ištiesta koja... Kiniečiai su savo pigia kompiuterine grafika nervingai rūko kampe;
- Peričius'68 - "priešįvartinė" kamuolio kelionė po baudos aikštelę ir jo prieigas priminė klasikinį mechaninio lošimų aparato žaidimą, kai "iššovus" kamuoliuką, jis ilgai laksto po žaidimo plotą ir renka taškus, kaskart atsitrenkdamas į įvairias kliūtis, kol pagaliau, praradęs pagreitį, iškrenta. Šioje situacijoje paskutine kliūtimi kamuoliui tapo kroato koja, o įkrito jis į vartus;
- Leliūga'78, dievaži, buvo vienintelis žaidėjas, tądien mušęs įvarčius tikslingai ir tvarkingai, "kaip ir priklauso" - be jokių ten rikošetų, piruetų, kung fu ir visokio kitokio išsidirbinėjimo. Kyštelėjo koją ir "uždarė skersą". Auksinė klasiką, ką ir bepridursi.
Tuo tarpu Dubickas savo veiklumu išties nustebino - ne tik septynis kartus kamuolį iš vartų ėjo pasiimti, bet dar ir su Pietų IV konfliktuoti jėgų bei laiko turėjo. Įdomiausia tai, kad nei jis kam trukdė, nei jam kas ką sakė, nei į jį kas dėmesį kreipė, bet ėmė Dubickas ir "nušoko" - Pietų IV dainuojant "Žalgiris laimės!.." išsibliadavojo Pietų IV adresu, kiek fantazija leido. Nereikėjo jam to daryti, dievaži. Nes ne visus dar įvarčius tądien jis buvo praleidęs, o Žalgiriui eilinį kartą įmušus už savo ilgą liežuvį Tribūnos atstovų tuoj pat būdavo pašeriamas verbaliniais b*biais.
Iš stadiono Pietų IV skirstėsi merkte permirkusi, bet laiminga - juk teliko vienas žingsnis, kad pergalių serija "7:0" iš sutapimo taptų dėsningumu.
Komentarai