Tiesą sakant visiems, pradedant saugumiečiais, baigiant Žalgirio ultromis, šį kartą rūpėjo ne pačios rungtynės, o Ventspilį menamai palaikančių chuliganų ir jų sąjungininkų iš Maskvos bei Minsko vizito į Vilnių galimybės.
Kilusio ažiotažo ir pasiruošimo masinėms muštynėms kontekste Pietų IV dėmesys rungtynėms liko antrame plane. Dažnas visas rungtynes dairėsi ne į aikštę, o į šonus, bandydamas tribūnose iššifruoti pasislėpusius priešus.
Deja, laukta internacionalinė varveklių brigada Vilniuje pasirodyti taip ir neišdrįso, o Žalgiris stipriausią Latvijos komandą nugalėjo rezultatu 1:0.
Rungtynes sudarė du visiškai skirtingi kėliniai.
Pirmajame dominavo žalgiriečiai, sugebėję latviams primesti savo žaidimo tempą ir greitų atakų kairiuoju flangu taktiką. Ją sąlygojo objektyvios aplinkybės - dėl Dovydėno traumos komandos "centras" liko tuščias, jo pakaitiniai akivaizdžiai nesusitvarkė su kamuolio kontrole aikštės viduryje, tad daugumą atakų žaliai - balti buvo priversti organizuoti flangais.
Bet kuriuo atveju tokia taktika pasitvirtino: Igariokas gausiai maitino Kalaidžijevą ir Puotkalį šoniniais pasais, antra vertus, deja, tik vieną iš jų bulgarui pavyko sėkmingai ir rezultatyviai "uždaryti".
Smūgis galva Kalaidžijevui, tiesa sakant, nelabai pavyko, tačiau kamuolys, kad ir nenoromis, bet visgi įridėjo į dešinįjį Ventspilio komandos vartų kampą. Bulgaras be didelių ceremonijų "paryl" į šalia buvusią Pietų IV okupuotą tribūną ir krito į džiūgaujančio Macacos glėbį. Komandos ir aistruolių abipusės meilės sezonas buvo sėkmingai atidarytas... Beje, nedidelis anekdotinio pobūdžio etiudas - Kalaidžijevo įvartis buvo toks netikėtas ir sunkiai pastebimas, kad tik jo asmeninės euforijos proveržis pasufleravo ultroms, kad ir jiems jau laikas džiaugtis teigiamu rezultatu...
Objektyvumo dėlei verta konstatuoti, jog puolimo linijoje pirmą kėlinį pastebimas buvo ir (atsigaunantis, atgimstantis) Puotkalis. Vien ko vertos jo "braziliškos žirklės" - Lietuvoje reta kamuolio priėmimo, apdorojimo ir spyrio technika "per save". Deja - pro šalį...
Na, antras kėlinys prilygo gūdžiai nakčiai po saulėtos dienos... Žalgiriečiai be didelių diskusijų užleido latviams ne tik visą aikštės centrą, bet ir savo baudos aikštelės prieigas. "Iš akies" vertinant, Ventspilis kamuolį kontroliavo gerus 70% antro kėlinio laiko. Prie žaliai baltų baudos aikštelės prieigos užvirė tokios aistros, jog vienu metu kilo nerimatingas įtarimas, kad žalgiriečiai, dievaži, lažybų punktuose tikrai bus pastatę už lygiąsias šiose rungtynėse ir rezultatas tuoj-tuoj taps tokiu...
Antra vertus, antrame kėlinyje sužaidus apie dešimt minučių, Sportimoje dingo ... šviesa. Dešimties minučių prietemos terapija buvo naudinga žalgiriečiams - nuraminę savo nervus, jie tvarkingai ir disciplinuotai užsidarė savo aikštės pusėje ir be didelių stresų sulaukė pergalingos rungtynių pabaigos. Nepaisant to, kad ventspiliečiai ir toliau putodamiesi bangavo Žalgirio baudos aikštelės prieigose, Rapaliukas antrame kėlinyje iš esmės neturėjo rimtesnio darbo...
Po rungtynių surengtoje spaudos konferencijoje Žalgirį atstovavo vyr. treneris Viačeslavas "Mogila" Mogilnas ir vienintelio įvarčio autorius bulgaras Georgis. Anot trenerio, rezultatas jam patiko, žaidimas - ne. Treneris iškritikavo netvarką aikštės centre ir saugų linijos negebėjimą organizuoti tvarkingą puolimą. Anot jo, situacija iš esmės turėtų pasikeisti Dovydėnui išsigydžius traumą ir artimiausiose rungtynėse užėmus centro saugo poziciją. Dėl to Žalgirio žaidimas su Sūduva turėtų skirtis “kaip diena nuo nakties”, pažadėjo Mogila.
Bulgaras, pasirodo, yra prietaringas žmogus, todėl visą jam skirtą spaudos konferencijos laiką džiaugėsi, jog pavyko išnaudoti bent vieną iš daugybės sukurtų progų. “Neįmuši tu, įmuša tau”, - didžiąją futbolo paslaptį spaudos konferencijos dalyviams laužyta rusų kalba atskleidė Georgis.
Rungtynes stebėjo 125 Žalgirio ultros (antra tiek sąjungininkų pižonavo gretimoje tribūnoje). Palaikymas buvo išskirtinai verbalinis, jokių choreografinių priemonių nebuvo naudota. Ultrų organizuotas komandos palaikymas buvo išskirtinis tuo, jog pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje oficialių rungtynių metų aistruoliai atliko lietuvišką himno “Horto Magico” variaciją.
Kilusio ažiotažo ir pasiruošimo masinėms muštynėms kontekste Pietų IV dėmesys rungtynėms liko antrame plane. Dažnas visas rungtynes dairėsi ne į aikštę, o į šonus, bandydamas tribūnose iššifruoti pasislėpusius priešus.
Deja, laukta internacionalinė varveklių brigada Vilniuje pasirodyti taip ir neišdrįso, o Žalgiris stipriausią Latvijos komandą nugalėjo rezultatu 1:0.
Rungtynes sudarė du visiškai skirtingi kėliniai.
Pirmajame dominavo žalgiriečiai, sugebėję latviams primesti savo žaidimo tempą ir greitų atakų kairiuoju flangu taktiką. Ją sąlygojo objektyvios aplinkybės - dėl Dovydėno traumos komandos "centras" liko tuščias, jo pakaitiniai akivaizdžiai nesusitvarkė su kamuolio kontrole aikštės viduryje, tad daugumą atakų žaliai - balti buvo priversti organizuoti flangais.
Bet kuriuo atveju tokia taktika pasitvirtino: Igariokas gausiai maitino Kalaidžijevą ir Puotkalį šoniniais pasais, antra vertus, deja, tik vieną iš jų bulgarui pavyko sėkmingai ir rezultatyviai "uždaryti".
Smūgis galva Kalaidžijevui, tiesa sakant, nelabai pavyko, tačiau kamuolys, kad ir nenoromis, bet visgi įridėjo į dešinįjį Ventspilio komandos vartų kampą. Bulgaras be didelių ceremonijų "paryl" į šalia buvusią Pietų IV okupuotą tribūną ir krito į džiūgaujančio Macacos glėbį. Komandos ir aistruolių abipusės meilės sezonas buvo sėkmingai atidarytas... Beje, nedidelis anekdotinio pobūdžio etiudas - Kalaidžijevo įvartis buvo toks netikėtas ir sunkiai pastebimas, kad tik jo asmeninės euforijos proveržis pasufleravo ultroms, kad ir jiems jau laikas džiaugtis teigiamu rezultatu...
Objektyvumo dėlei verta konstatuoti, jog puolimo linijoje pirmą kėlinį pastebimas buvo ir (atsigaunantis, atgimstantis) Puotkalis. Vien ko vertos jo "braziliškos žirklės" - Lietuvoje reta kamuolio priėmimo, apdorojimo ir spyrio technika "per save". Deja - pro šalį...
Na, antras kėlinys prilygo gūdžiai nakčiai po saulėtos dienos... Žalgiriečiai be didelių diskusijų užleido latviams ne tik visą aikštės centrą, bet ir savo baudos aikštelės prieigas. "Iš akies" vertinant, Ventspilis kamuolį kontroliavo gerus 70% antro kėlinio laiko. Prie žaliai baltų baudos aikštelės prieigos užvirė tokios aistros, jog vienu metu kilo nerimatingas įtarimas, kad žalgiriečiai, dievaži, lažybų punktuose tikrai bus pastatę už lygiąsias šiose rungtynėse ir rezultatas tuoj-tuoj taps tokiu...
Antra vertus, antrame kėlinyje sužaidus apie dešimt minučių, Sportimoje dingo ... šviesa. Dešimties minučių prietemos terapija buvo naudinga žalgiriečiams - nuraminę savo nervus, jie tvarkingai ir disciplinuotai užsidarė savo aikštės pusėje ir be didelių stresų sulaukė pergalingos rungtynių pabaigos. Nepaisant to, kad ventspiliečiai ir toliau putodamiesi bangavo Žalgirio baudos aikštelės prieigose, Rapaliukas antrame kėlinyje iš esmės neturėjo rimtesnio darbo...
Po rungtynių surengtoje spaudos konferencijoje Žalgirį atstovavo vyr. treneris Viačeslavas "Mogila" Mogilnas ir vienintelio įvarčio autorius bulgaras Georgis. Anot trenerio, rezultatas jam patiko, žaidimas - ne. Treneris iškritikavo netvarką aikštės centre ir saugų linijos negebėjimą organizuoti tvarkingą puolimą. Anot jo, situacija iš esmės turėtų pasikeisti Dovydėnui išsigydžius traumą ir artimiausiose rungtynėse užėmus centro saugo poziciją. Dėl to Žalgirio žaidimas su Sūduva turėtų skirtis “kaip diena nuo nakties”, pažadėjo Mogila.
Bulgaras, pasirodo, yra prietaringas žmogus, todėl visą jam skirtą spaudos konferencijos laiką džiaugėsi, jog pavyko išnaudoti bent vieną iš daugybės sukurtų progų. “Neįmuši tu, įmuša tau”, - didžiąją futbolo paslaptį spaudos konferencijos dalyviams laužyta rusų kalba atskleidė Georgis.
Rungtynes stebėjo 125 Žalgirio ultros (antra tiek sąjungininkų pižonavo gretimoje tribūnoje). Palaikymas buvo išskirtinai verbalinis, jokių choreografinių priemonių nebuvo naudota. Ultrų organizuotas komandos palaikymas buvo išskirtinis tuo, jog pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje oficialių rungtynių metų aistruoliai atliko lietuvišką himno “Horto Magico” variaciją.
Komentarai