Diego Oyarzuno skandalas: kodėl Vilniaus Žalgiris yra teisus

Žiūriu, pastarojo skandalo dėl neva neteisėto Diego Oyarzuno registravimo rungtynėms su Kauno"Spyriu" kontekste visi vieni per kitus socialinėje medijoje įniko demonstruoti savo gilią teisinę išmintį, cituodami vieną vienintelį (spėju, jiems žinomą) teisinį principą "Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Suprask, pats Žalgiris kaltas dėl skandalo ir techninio pralaimėjimo, nes Klubo pastangos išsiaiškinti realią situaciją su Diego Oyarzuno statusu iš esmės yra nelygiavertės absoliučioms LFF Varžybų nuostatų ir LFF Drausmės kodekso normoms.

Deja, teisės doktrinoje minėtas principas nėra vienintelis. Teisės principų yra daug.

Tad pasakius "A", vertėtų tarti ir "B". O "B" šioje situacijoje yra kitas teisės principas - visi neaiškumai ir abejonės traktuojami įtariamojo (kaltinamojo) naudai (dubia judicis de maltitia alterius semper sunt in meliorem partem interpretanda).

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisės normas, susijusias su teisinės atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai.

Atsižvelgiant į teisinės atsakomybės prigimtį ir pobūdį, šios atsakomybės taikymo pagrindai ir procedūra neabejotinai turi būti AIŠKIAI nustatyti šią atsakomybę reglamentuojančiame teisės akte. Kai to nėra (atsakomybės taikymo pagrindai ir procedūros kertasi tarpusavyje viename teisės akte arba konkuruoja keliuose susijusiuose teisės aktuose), atsiranda pagrįstos abejonės dėl to, ar teisinė atsakomybė yra taikoma pagrįstai. Tokiu atveju visos abejonės ir turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn subjekto naudai.

Pagal LFF Varžybų nuostatų 198 punkto nuostatas pareiga skirti žaidėjams drausmines nuobaudas už gautas korteles yra išskirtinė LFF Drausmės komiteto prerogatyva: "Bet KOKIU ATVEJU LFF Drausmės komitetas, remdamasis Rungtynių protokolų įrašais, delegatų bei inspektorių ataskaitomis, SKIRIA ir, INFORMUOJA Klubus apie paskirtas drausmines nuobaudas."

Ši prerogatyva seka iš LFF Drausmės kodekso nuostatų, detalizuojančių tiek drausminių nuobaudų (sankcijų) taikymo taisykles apskritai (25 straipsnis: "KIEKVIENU ATVEJU sankciją PARENKA ir jos dydį bei mastą NUSTATO Drausminiai organai"), tiek standartinių sankcijų už geltonas / raudonas korteles skyrimo procedūrą konkrečiai (74 straipsnis: "Už Rungtynių metu žaidėjams paskirtas (...) korteles standartines ar automatines Drausmės kodekse nurodytas SANKCIJAS vienasmeniškai SKIRIA Drausmės komiteto atsakingas sekretorius, remdamasis Rungtynių teisėjų informaciją apie parodytas (...) korteles").

Čia ir prasideda visas įdomumas, nes LFF Drausmės kodekso 6 ir 7 straipsnio nuostatos, pagal kurias dviejų geltonų arba raudonos kortelės parodymas žaidėjui vienose rungtynėse lemia "automatinę kitų Rungtynių praleidimo (diskvalifikacijos) sankciją", pasirodo, nėra jau tokios absoliučios ir imperatyvios, kol jų NEPASKIRIA LFF Drausminiai organai.

Teisės normų prieštaravimas? Iš dalies taip.

Teisės normų konkurencija? Akivaizdžiai taip.

Ar LFF Drausmės komitetas nagrinėjo teisėjų informaciją apie 2017 m. lapkričio 19 d. Sūduvos ir Žalgirio rungtynių metu parodytas geltonas ir raudonas korteles? Taip, ir net paskyrė už tai Žalgiriui drausminę sankciją - 150 eurų baudą.

Ar LFF Drausmės komitetas šio ar kito posėdžio metu, nepažeisdamas LFF Drausmės kodekse nustatytų terminų, priėmė sprendimą dėl automatinės kitų Rungtynių praleidimo (diskvalifikacijos) sankcijos Diegui Oyarzunui skyrimo? Ne arba bent jau LFF Drausmės kodekse nustatytais terminais apie tai neinformavo Vilniaus Žalgirio klubo.

Ar Rungtynių praleidimo (diskvalifikacijos) sankcija galioja jos nepaskyrus ir nepaskelbus? Ne. Ir šio atsakymo kategoriškumą sąlygoja anaiptol ne autoriaus simpatijos Vilniaus Žalgirio komandai. Drįstu spėti, jog LFF Drausmės kodekso autoriai savo laiku taip bandė įgyvendinti kitą esminį teisėtumo principą, pagal kurį nustatyta tvarka nepriimti ir nepaskelbti sprendimai negalioja. Šioje situacijoje siūlau gal kiek banaloką analogiją su Baudžiamuoju kodeksu - jame aiškiai surašyti teisės pažeidimai, juos kvalifikuojantys požymiai ir teisinės sankcijos už atitinkamas veikas. Tačiau nei viena imperatyvi Baudžiamojo kodekso nuostata nėra realizuojama savaime, kol to atitinkamo sprendimo nepriima ir nepaskelbia teismas.

Todėl šioje situacijoje puikiai suprantu Vilniaus Žalgirio administracijos sumišimą dar praėjusiais metais sulaukus būtent tokių LFF Drausmės komiteto sankcijų ir tą tylią abejonę, ar toks minėto LFF Drausminio organo sprendimas yra galutinis ir tikras. Antra vertus, LFF Varžybų nuostatų 198 punkto nuostata pagal kurią Klubai privaloma tvarka turi vesti žaidėjų įspėjimų ir pašalinimų apskaitą dar nesuponuoja pareigos patiems sau taikyti vienokių ar kitokių drausminių nuobaudų (sankcijų). Juk yra akivaizdus semantinis skirtumas tarp VESTI APSKAITĄ ir SKIRTI NUOBAUDAS.

Tačiau kur kas geriau suprantu Vilniaus Žalgirio administracijos pasipiktinimą, kai šioje skandalingoje istorijoje iš esmės apsilažalinęs LFF Drausmės komitetas ėmė ir nubaudė Klubą, skirdama komandai techninį pralaimėjimą už nuobaudą, kurios teisine prasme nėra. Problema tame, kad LFF Drausmės komitetas jau yra priėmęs sprendimą dėl Diego Oyarzuno gautų kortelių. Ir šis sprendimas nesukuria pagrindo taikyti komandai techninio pralaimėjimo sankcijos. Tai, ką 2018 m. kovo 1 d. padarė LFF Drausmės komitetas yra tapatu dar vieno teisės principo - negalima du kartus bausti už tą patį dalyką (non bis in idem) – pažeidimui.

Apibendrindamas anksčiau išdėstytą, nuoširdžiai linkiu žalgiriečiams kantrybės ir sėkmės ginant savo interesus LFF Apeliaciniame komitete.

UPD. O štai ir labai logiškas, lauktas bei tikėtasis LFF Apeliacinio komiteto sprendimas.