Šią apybraižą rašau pačiam sau. Atlėgus pirminei pergalės euforijai, šis įrašas neteko tos esminės emocinės vertės, kai tekstą rašo ne protas, o širdis.
Šiandien šis įrašas ir tėra nuostabaus mano gyvenimo istorijos fakto liudijimas, vertas įamžinimo kukliame bloge. Vargu bau, ar čia rasite ypač originalių minčių ir įžvalgų, tiesiog kiek fragmentuotą Vilniaus Žalgirio triumfo liudijimo analizę. Tad, kaip sakoma, taupykite savo laiką, skaityti nebūtina...
Deja vu
Tai jau buvo. Prieš devynis metus: tas pats trofėjus, tas pats oponentas, tas pats rezultatas, toks pat pitch invasion'as, tas pats pergalės šėlsmas ir triumfo palaima...
Unikalus, nors ir techninis niuansas: tiek 2003, tiek ir 2012 metais mentai atliko savotišką žygdarbį - sugebėjo nesugadinti palaikymo ir pergalės šventės.
Laimėjimai ir praradimai
"+"
Žalgirio pergalė Taurės finale prieš Ekraną turi išskirtinę simbolinę prasmę. Tai - savotiškų Žalgirio istorijos "naujųjų viduramžių" pabaiga, atskaitos taškas, liudijantis "išlipimo" iš 2004-2011 metų žaidybinių, organizacinių, teisinių, turtinių, vertybinių ir etc. nesėkmių "duobės" faktą.
Žalgiris - vėl pirmas, vėl nugalėtojas, vėl nusistovėjusios futbolo hierarchijos ir tvarkos griovėjas, perrašantis Lietuvos klubinio futbolo istoriją.
Tai - Ekrano dominavimo Lietuvos futbole pabaigos pradžia. Ištižę nuo lengvų pergalių, teisėjams pataikaujant ar "judams" 11 metrų baudinius "dovanojant", bei lengvų pinigų, tarptautines rungtynes pardavinėjant, kaimiečiai jau nebeturi jėgų
- žaisti su stipresniais už save - tiek dvasine, tiek fizine prasme. Nes sunku žaisti kūrybiškai ir rezultatyviai, kai rungtynių scenarijų parašei ne tu;
- pripažinti savo silpnumo. Ką puikiai įrodė kaimiečių chamiška nepagarba oponentų tribūnai ir vos ne incognito išsižiurkinimas iš stadiono rungtynėms pasibaigus...
Ir tai nėra pigi beletristinė patetika. SIC! - Žalgirio pergalė nebuvo atsitiktinis šios pradžios starto signalas. Žalgiriečiai laimėjo ne užkulisinių susitarimų dėka, o todėl, kad buvo stipresni ir labiau motyvuoti. Palaiminti norintys ir nebijantys savo norų.
"-"
Pietų IV-oje išaugo nauja karta, niekada nepatyrusi Žalgirio triumfo akimirkų. Tebus pasveikinti tie, kurie sulaukė šios akimirkos. Tačiau per šiuos devynis metus "numirė" (pasitraukė iš judėjimo, emigravo) mažiausiai dvi kartos ultrų, šios triumfo akimirkos taip ir nesulaukusių...
Žaidimas
Rungtynes stebėjau (o tai daryti pragariškame karštyje nuoširdžiai (t.y. fiziškai aktyviai) palaikant savąją komandą buvo ne taip jau ir lengva...) kaip ta dar Karl'o Marx'o išreklamuota Prancūzijos buržuazija 1848 metais - niekaip neapsispręsdamas, kas geriau - "baisi pabaiga ar baisumas be galo". Kuo ilgiau truko rungtynės, tuo stiprėjo "baisios pabaigos" poreikis. Tačiau abiejų komandų pasirinkta atsargaus žaidimo ir lemtingos klaidos eliminavimo taktika privertė "iki dugno" pasimėgauti tiek nervų, tiek kraujospūdžio sistemą darkiusia įtampa... Kiek žinau, ne mane vieną...
Stebint rungtynes stadione, susidarė įspūdis, jog abiejų komandų žaidėjai sąmoningai pasirinko žvirblio saujoje taktiką: žaidė atsargiai, lėtai, apdairiai, ilgai "stumdydavo" kombinacinius šachmatus, kol, galų gale, "iššovę" iš solidaus atstumo "kažkur link vartų", maudavo atgal į savo baudos aikštelę.
Žinia, nervinė įtampa, palaikymo aistra ir beprotiškas karštis padiktavo savitą įvykių interpretaciją, nes jau namie, nervams atlėgus ir ramiai peržiūrėjus rungtynių įrašą, nuoširdžiai nustebau, jog žalgiriečiai tose rungtynės turėjo TIEK progų įvarčiams įmušti. Tuo tarpu stadione prakaituodamas suskaičiavau vos du žalgiriečių smūgius į vartų kvadratą...
Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, jog baimės - didelės akys. Į atmintį įsirėžusi Radavičiaus "štanga" ir laiku Skerlos "nugesintas" kaimiečių negro proveržis į Žalgirio baudos aikštelę buvo vos ne vieninteliai kineskopų neišnaudoti šansai tądien pakreipti įvykius sau naudinga linkme.
Mušti vienuolikos metrų baudinių komandos stojo vienodai beprotiškai pavargusios, tad čia laimėjo ta komanda, kuri labiau norėjo laimėti, buvo labiau motyvuota ir psichologiškai brandi tai padaryti. Būtent psichologija lėmė šių rungtynių baigtį, nepaisant to, kiek iš šio žodžio ir iš šio faktoriaus besišaipytų penalty.lt columnist'as ir siemkių gliaudymo apologetas Marijus Rimas (beje, įtartinai praignoravęs Žalgirio triumfo Taurės finale faktą, taip "juodai" neįsipaišantį į redakcinę Žalgirio dergimo koncepciją...)
Dievai ir Demonai
Kaip žinia, pagal krikščionybės teologinę koncepciją Dievas yra vienas. Ir jo vardas yra Armantas Vitkauskas. Ši dogma nekvestionuojama. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen!
2007-2008 metų patirties nostalgija ir dėl nesėkmingo bandymo pereiti (grįžti) į Žalgirį šių metų tarpsezonyje patirta psichologinė trauma Ramūno Radavičiaus sąmonėje pagimdė TOKIUS demonus, kad Pietų IV jo vos neišrinko geriausiu Taurės finalo rungtynių žaidėju Žalgirio komandoje. Išties, nei vienas kineskopų žaidėjas nepatyrė ir dar ilgai nepatirs tokio (beveik) draugiško dėmesio iš Žalgirio ultrų pusės, kokiu tąkart buvo apdovanotas Radavičius. Žinia, buvo už ką...
Mano subjektyviu vertinimu, Ramūnas Radavičius taip ir nesusitvarkė su jį psichologiškai slėgusiu žaidimo prieš mylimą, gerbiamą, išsiilgtą, norimą pereiti (teisingą variantą pabraukti) komandą kompleksu, ko išdavoje svariai prisidėjo prie Žalgirio triumfo LFF Taurės finale: pvz., "padovanojo" Žalgirio gynėjams beveik visus savo keltus kampinius. O pirmąjį spyrį nuo 11 metrų atžymos net komentuoti nesinori (psichologija, ponaiti Marijau, psichologija!)...
Įdomu tai, kad A lygoje be jau minėto Radavičiaus klaidžioja dar mažiausiai vienas žaliai baltų demonų kontuzytas pilietis. Tai - Anatolijus Ostapas, taip ir nepatyręs nei moralinės, nei psichologinės satisfakcijos po staiga ir nepagrįstai nutrūkusios karjeros Vilniaus Žalgiryje. Amžinai piktas, sudirgęs, suirzęs, fuck'ais Pietų IV besisvaidantis (kai valdžia mato) ir tuo pačiu krūtinę sau ties širdimi plojantis (kai valdžia nemato), jis jau "padovanojo" Žalgiriui 2008 metų lemiamąjį derbį ir kelialapį į šių metų Taurės pusfinalį...
Erškėčiais, sakyčiau, klotas kelias į pažadėtąją žemę...
Kelintą kartą taurė mūsų?
"Šeštą!" - visai Lietuvai tiesioginiame Lietuvos ryto televizijos eteryje ištransliavo Žalgirio istorijoje kiek nusimanantis Nerijus Kesminas.
"Pirmą," - dideliam Vilniaus Žalgirio mizantropų džiaugsmui ištiražavo ant lietuviško futbolo padėję, mūsų komandos nuo Kauno "Žalgirio" neskiriantys, bet VMFD Žalgiris oficialių pranešimų spaudai prisiskaitę redakciniai planktonai.
Ką gi, faktas lieka faktu - Draugijos vadovai teisminiuose ginčuose dėl Žalgirio vardo naudojamą gynybinę VERSIJĄ pavertė oficialia VMFD Žalgirio istorijos DOKTRINA, pagal kurią MES ESAME NAUJAS KLUBAS, NUO SAVO SUSIKŪRIMO PRADŽIOS IŠKOVOJĘS PIRMĄJĮ NACIONALINĮ TROFĖJŲ.
Kiek žinau, Pietų IV bendruomenės narių nuomonės dėl šios doktrinos labai skiriasi ir smarkiai varijuoja. Nieko stebėtino, tiesą sakant, kai tie patys Pietų IV bendruomenės nariai šią oficialią doktriną vieningai bybiais matuoja. Čia jau, kaip žinia, pas kiekvieną - savas ilgis, dėl to ir nuomonės skiriasi...
O jei rimtai, istoriosofijoje principinio ginčo klausimu egzistuoja taip vadinama istorinės atminties koncepcija, teigianti, jog subjektas istorijos tėkmėje yra nemirtingas tol, kol gyva istorinė atmintis apie jį (norite konkretaus pavyzdžio? Nuvažiuokite į Perloją ir perskaitykite, kas parašyta ant paminklo Vytautui Didžiajam). O tarp istorinės atminties ir tradicijos tąsos tėra vienas vienintelis loginis žingsnis. Tarp tradicijos tąsos ir institucinio tęstinumo loginių žingsnių taip pat ne ką daugiau...
"Metafizika nėra sudėti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso dalis" - pasakys skeptikas ir bus savotiškai teisus. Tačiau šioje takoskyroje slypi subtilus niuansas. Civilinis kodeksas tėra žaidimo taisyklių rinkinys, nustatantis ganėtinai dispozityvius (t.y. tarpusavio susitarimais grindžiamus) visuomenės narių tarpusavio santykius. Kitaip tariant, teisinis kompromisas praktiškai bet kurios CK normos atžvilgiu - tai tik laiko ir derybų klausimas.
Šioje situacijoje kiekvienam iš mūsų verta užsiduoti sau principinį klausimą - į kokią gi dirvą kris VMFD Žalgiris tradicijos grūdas teisinių ginčų sėkmės atveju. Ar į išpuoselėtą istorinės atminties ir pagarbos dirvoną, ar ant formalios trijų metų istorijos asfalto?
Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, kiek gi prasmės ir tęstinumo formalioje teisinėje normoje. Juk bet kuri kita Lietuvos komanda gali tapti formaliai teisėta Vilniaus Žalgirio teisių ir istorijos perėmėja - tereikia atitikti formalius Civiliniame kodekse užfiksuotus reikalavimus ir juos atitinkamai įforminti. Tačiau ši teisė negalios toliau popieriaus lapo ant kurio ji surašyta. Nes ji nebus pagrįsta nei istorine atmintimi, nei tradicijos tąsa.
Pietų IV ultros, bujodami pergalės ekstazėje, skandavo "Šeštą kartą taurė mūsų, ėėė-ėėė!"
Įdomu, kokią skanduotę sau po nosimi tąkart murmėjo oficialaus pranešimo spaudai apie VMFD Žalgiris triumfą Taurės finale autoriai?
2007-2008 metų patirties nostalgija ir dėl nesėkmingo bandymo pereiti (grįžti) į Žalgirį šių metų tarpsezonyje patirta psichologinė trauma Ramūno Radavičiaus sąmonėje pagimdė TOKIUS demonus, kad Pietų IV jo vos neišrinko geriausiu Taurės finalo rungtynių žaidėju Žalgirio komandoje. Išties, nei vienas kineskopų žaidėjas nepatyrė ir dar ilgai nepatirs tokio (beveik) draugiško dėmesio iš Žalgirio ultrų pusės, kokiu tąkart buvo apdovanotas Radavičius. Žinia, buvo už ką...
Mano subjektyviu vertinimu, Ramūnas Radavičius taip ir nesusitvarkė su jį psichologiškai slėgusiu žaidimo prieš mylimą, gerbiamą, išsiilgtą, norimą pereiti (teisingą variantą pabraukti) komandą kompleksu, ko išdavoje svariai prisidėjo prie Žalgirio triumfo LFF Taurės finale: pvz., "padovanojo" Žalgirio gynėjams beveik visus savo keltus kampinius. O pirmąjį spyrį nuo 11 metrų atžymos net komentuoti nesinori (psichologija, ponaiti Marijau, psichologija!)...
Įdomu tai, kad A lygoje be jau minėto Radavičiaus klaidžioja dar mažiausiai vienas žaliai baltų demonų kontuzytas pilietis. Tai - Anatolijus Ostapas, taip ir nepatyręs nei moralinės, nei psichologinės satisfakcijos po staiga ir nepagrįstai nutrūkusios karjeros Vilniaus Žalgiryje. Amžinai piktas, sudirgęs, suirzęs, fuck'ais Pietų IV besisvaidantis (kai valdžia mato) ir tuo pačiu krūtinę sau ties širdimi plojantis (kai valdžia nemato), jis jau "padovanojo" Žalgiriui 2008 metų lemiamąjį derbį ir kelialapį į šių metų Taurės pusfinalį...
Erškėčiais, sakyčiau, klotas kelias į pažadėtąją žemę...
Kelintą kartą taurė mūsų?
"Šeštą!" - visai Lietuvai tiesioginiame Lietuvos ryto televizijos eteryje ištransliavo Žalgirio istorijoje kiek nusimanantis Nerijus Kesminas.
"Pirmą," - dideliam Vilniaus Žalgirio mizantropų džiaugsmui ištiražavo ant lietuviško futbolo padėję, mūsų komandos nuo Kauno "Žalgirio" neskiriantys, bet VMFD Žalgiris oficialių pranešimų spaudai prisiskaitę redakciniai planktonai.
Ką gi, faktas lieka faktu - Draugijos vadovai teisminiuose ginčuose dėl Žalgirio vardo naudojamą gynybinę VERSIJĄ pavertė oficialia VMFD Žalgirio istorijos DOKTRINA, pagal kurią MES ESAME NAUJAS KLUBAS, NUO SAVO SUSIKŪRIMO PRADŽIOS IŠKOVOJĘS PIRMĄJĮ NACIONALINĮ TROFĖJŲ.
Kiek žinau, Pietų IV bendruomenės narių nuomonės dėl šios doktrinos labai skiriasi ir smarkiai varijuoja. Nieko stebėtino, tiesą sakant, kai tie patys Pietų IV bendruomenės nariai šią oficialią doktriną vieningai bybiais matuoja. Čia jau, kaip žinia, pas kiekvieną - savas ilgis, dėl to ir nuomonės skiriasi...
O jei rimtai, istoriosofijoje principinio ginčo klausimu egzistuoja taip vadinama istorinės atminties koncepcija, teigianti, jog subjektas istorijos tėkmėje yra nemirtingas tol, kol gyva istorinė atmintis apie jį (norite konkretaus pavyzdžio? Nuvažiuokite į Perloją ir perskaitykite, kas parašyta ant paminklo Vytautui Didžiajam). O tarp istorinės atminties ir tradicijos tąsos tėra vienas vienintelis loginis žingsnis. Tarp tradicijos tąsos ir institucinio tęstinumo loginių žingsnių taip pat ne ką daugiau...
"Metafizika nėra sudėti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso dalis" - pasakys skeptikas ir bus savotiškai teisus. Tačiau šioje takoskyroje slypi subtilus niuansas. Civilinis kodeksas tėra žaidimo taisyklių rinkinys, nustatantis ganėtinai dispozityvius (t.y. tarpusavio susitarimais grindžiamus) visuomenės narių tarpusavio santykius. Kitaip tariant, teisinis kompromisas praktiškai bet kurios CK normos atžvilgiu - tai tik laiko ir derybų klausimas.
Šioje situacijoje kiekvienam iš mūsų verta užsiduoti sau principinį klausimą - į kokią gi dirvą kris VMFD Žalgiris tradicijos grūdas teisinių ginčų sėkmės atveju. Ar į išpuoselėtą istorinės atminties ir pagarbos dirvoną, ar ant formalios trijų metų istorijos asfalto?
Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, kiek gi prasmės ir tęstinumo formalioje teisinėje normoje. Juk bet kuri kita Lietuvos komanda gali tapti formaliai teisėta Vilniaus Žalgirio teisių ir istorijos perėmėja - tereikia atitikti formalius Civiliniame kodekse užfiksuotus reikalavimus ir juos atitinkamai įforminti. Tačiau ši teisė negalios toliau popieriaus lapo ant kurio ji surašyta. Nes ji nebus pagrįsta nei istorine atmintimi, nei tradicijos tąsa.
Pietų IV ultros, bujodami pergalės ekstazėje, skandavo "Šeštą kartą taurė mūsų, ėėė-ėėė!"
Įdomu, kokią skanduotę sau po nosimi tąkart murmėjo oficialaus pranešimo spaudai apie VMFD Žalgiris triumfą Taurės finale autoriai?
Komentarai