Dėl objektyvių priežasčių buvau priverstas padaryti šiokią tokią pertrauką rašant šį dienoraštį, tad prašau būti atlaidžiam, jog liepos 8 d. įvykius aprašau po 18 dienų pertraukos.
Derbio svarbą Vilniaus miesto gyvenimui jei ne nustelbė, tai smarkiai "atskiedė" tądien vykusios Intertoto taurės rungtynės tarp Vilniaus "Vėtros" ir Varšuvos "Legijos" bei smarkiai kelinta diena iš eilės pliaupęs lietus.
Į stadioną atėjo apie 80 žaliai baltų, iki 20 efcagalvių ir apie du šimtus Legijos kibicų. Pagal garsinio palaikymo kokybę buvo akivaizdu, jog Vilniaus - Žalgirio derbį tądien laimės Legija. Savo suderintais ir stipriais balsais pšekai akivaizdžiai lenkė mus, o efcagalvių palaikymą pavertė nebyliojo kino seansu...
Derbio svarbą Vilniaus miesto gyvenimui jei ne nustelbė, tai smarkiai "atskiedė" tądien vykusios Intertoto taurės rungtynės tarp Vilniaus "Vėtros" ir Varšuvos "Legijos" bei smarkiai kelinta diena iš eilės pliaupęs lietus.
Į stadioną atėjo apie 80 žaliai baltų, iki 20 efcagalvių ir apie du šimtus Legijos kibicų. Pagal garsinio palaikymo kokybę buvo akivaizdu, jog Vilniaus - Žalgirio derbį tądien laimės Legija. Savo suderintais ir stipriais balsais pšekai akivaizdžiai lenkė mus, o efcagalvių palaikymą pavertė nebyliojo kino seansu...
Ačiū dievui, šios rungtynės nebuvo pagrindinis lenkų vizito į Vilnių tikslas. Patyrę satisfakciją neoficialioje garsinio palaikymo trikovoje, pšekai, ieškodami nuotykių, greitai pasklido po stadioną. Kelioka iš jų, atsiklausę ir gavę leidimą, apsilankė ir mūsų tribūnoje.
Vaizdelis, kurį lenkai pamatė stadione (neišskiriant ir mūsų tribūnos), buvo nykokas ir niekaip neatitiko jų supratimo apie deramą pagarbą sporto karaliui futbolui... Iš čia tikriausiai ir sekė savotiškai entuziastingas jų noras vaidinti vyresniuosius brolius ir mokyti mus ultrizmo bei huliganizmo subtilybių.
Pšekai skėste skėryčiojosi mokydami mus, kaip reikia deginti oponentų šalikus bei duoti jiems į snūkį. Iš pradžių vienas entuziastiškiausiai nusiteikęs vos ne "ant pirštų" rodė, kaip reikia su žiebtuvėliu "zapalič" efcų šaliką. Mūsiškai "pasirašė" tik ant žiebtuvėlio nuomos. Antra vertus, ir to užteko, kad klubinis efcagalvių šalikas po kelių sekundžių suliepsnotų ant mūsų tribūną juosiančios tvoros. Beje, įdomi buvo apsauginių reakciją į šį lenkų išsišokimą. Per petį ir per saugų atstumą situaciją stebėjęs snarglius, vos sutikęs jo pusėn nukreiptus pšekų žvilgsnius, iškart apsimetė, jog nieko nevyksta, o jei ir vyksta, tai jis nieko nemato...
Po to sekė davimo oponentams į snukį pamoka. Entuziastingasis pšekas entuziastingai mojavo mums po nosomis kumščiu, ne mažiau entuziastingai kviesdamas tuo pačiu šturmuoti efcagalvių tribūną. Juolab, kad ir digstis šiai "pamokai" buvo daugiau nei puiki - efcų negrabraziliai spardė-spardė n kartų nuo vartų linijos atšokusį kamuolį, kol šiai taip pirmo kėlinio viduryje įmušė mums įvartį...
Šį kartą pasirašančių neatsirado, tad nepažangiais mokiniais nusivylęs pšekas su savo korešais patraukė laukan...
Rezultatą antrame kėlinyje išlygino Valierka - Jau beveik dievas. Kaip tai jam pavyko padaryti, deja, jau neprisimenu...
Užtat labai gerai prisimenu būrį vargšų kirų, tądien sumaišiusių Žalgirio stadioną su bala ir naiviai bandžiusių joje įsitaisyti. Paukščiai taip ir nesuprato, kodėl juos kaskart iš to balos išbaidydavo dvikojai padarai. Tokia buvo aikštės kokybė...
Komentarai