Europinio klubinio futbolo kategorijomis bei perspektyvomis jau seniai gyvenantis Vilniaus Žalgiris bando, o kartais ir geba į savo gretas pritraukti taip vadinamus futbolo inteligentus – ne tik išskirtinę, nacionalinio čempionato meistriškumo vidurkį viršijančią žaidimo kokybę demonstruojančius, bet ir intelektualius, brandžią profesinės ar gyvenimiškos filosofijos sistemą susikūrusius, charizmatiškus ir lyderių savybes išsiugdžiusius žaidėjus.
Šios išvardintos savybės yra
sėkmingos karjeros laidas, leidžiantis žaidėjui įtvirtinti savo kaip PROFESIONALO
statusą bei reputaciją. Deja, Žalgiris šioje profesionalios karjeros tapsmo
grandinėje dažnai tėra tarpinė stotelė.
Saulius Mikoliūnas yra būtent toks futbolo inteligentas.
Tačiau iš visos Vilniaus Žalgirio spalvas gynusių ir garsinusių inteligentų plejados
Jis išsiskyrė, pripažinkime, itin retai šiuolaikinėje, globalioje profesionalaus
futbolo sistemoje pasitaikančia dalykine savybe – altruistišku lojalumu
savo komandai, jos reputacijai, vertybėms, tradicijoms, istorijai. Būtent šios
savybės dėka Saulius tapo nemaria Žaliai Balto Klubo legenda, Jo karjera
Žalgiryje – atskira epocha, o stoiškas etinių ištikimybės principų laikymasis –
šios epochos signatūra.
Ir pabaigai – truputis asmeninių
refleksijų. Saulius buvo tas Vilniaus Žalgirio žaidėjas, kuris, įkvėpdamas savo
komandos draugus eilinėms rungtynėms, bent jau man dovanojo unikalią vidinę ramybę.
Aš visada žinojau (suprask, buvau tikras), kad Saulius sugebės motyvuoti prieš
rungtynes aikštėje ratu sustojusius bendražygius padaryti tai, ką jie privalo
padaryti geriausiai – nugalėti.
Žinia, šventa vieta [ilgai]
tuščia nebūna, bet šiandien man išties kiek nejauku, kad Saulius aikštėje nebetars
paskutinio motyvacinio žodžio, vedusio komandą į pergales...
AČIŪ Tau, Sauliau, už šį nerimą.
Komentarai