Visą rytą galvojau kaip būtų galima kuo tiksliau į lietuvių kalbą išversti rusišką išsireiškimą зловещее предзнаменование. Intuityviai kaip ir supranti, ką tai reiškia, bet stilistine prasme korektiškai išversti ima ir pritrūksta žodžių. Po ilgų kankynių pagaliau pavyko išgimdyti literatūrine prasme kiek gremėzdišką golemą a la piktą menantis ženklas. Žinia, skamba ne taip emocionaliai efektingai kaip rusiškas analogas, antra vertus, ko nepadarysi, kad ta pačia emocine prasme galėtum išsamiai perteikti nuojautą, atsiradusią stebinti Žalgirio žaidimą prieš Norvegijos Eliteserien sezono lyderius, šluojančius visus ir viską kelyje į Norvegijos futbolo čempionų titulą.
Žiūrint į galutinį rungtynių rezultatą, neišvengiamai prisimeni tokiu pat rezultatu praėjusiais metais pasibaigusį Žalgirio susitikimą su Honved'u. Tąkart statistiškai aikštėje dominavęs Žalgiris pralaimėjo, kaip sakoma, beviltiškai, nes iš esmės nerado jokių priešnuodžių staigioms ir greitoms vengrų komandos kontraatakoms. Nesugebėję kamuolio kontrolės ir galutiniam spyriui susikurtų progų paversti įvarčiais, žaliai balti ypatingai blogai žaidė gynyboje ir tik Martino dėka išvengė gėdingo rezultato, palikę/susikūrę nedidelę, hipotetinę galimybę pergalingam revanšui po savaitės (kurios, kaip prisimenate, taip ir nepavyko įgyvendinti...).
Šįkart Žalgirio žaidimas estetine (deja, nerandu kito žodžio) prasme buvo kur kas malonesnis akiai - kaip paradoksaliai tai neskambėtų, pagrindiniai prasminiai vakarykščių rungtynių akcentai buvo stabili kamuolio kontrolė aikštės centre ir tikslūs, greiti pasai, nepaisant jų trumpumo ar ilgumo. Kitaip tariant, žaliai balti be ypatingo butthurt'o gesino frontalines norvegų atakas ir perėmę kamuolį greitai (o pirmame kėlinyje - ir sėkmingai) išeidavo į ataką. Kaip rodo aptariamų rungtynių statistika, Žalgiris sukūrė lygiai tiek pat progų įvarčiui įmušti, kaip ir juos nugalėję norvegai.
Tad iš kur toks rezultatas, paklausite Jūs ir būsite visiškai teisūs, nes pergalę, deja, lemia įmušti įvarčiai, o ne estetinis jų mušimo būdas. Šioje vietoje norėčiau išvardinti tuos piktą lemiančius ženklus Žalgirio žaidime, kurie ne tik jau užbaigė komandos žygį kovoje už UEFA Europos lygos taurę, bet iš esmės gali patrumpinti uodegą ir tai sėkmės paukštei, kurią dabar žaliai balti siekia pagriebti kovodami už A lygos auksą ir LFF Taurę.
- Psichologinė įtampa ar koks kitas įmantriai pavadintas velnias, paralyžiuojantis centrinių/pagrindinių/atraminių komandos žaidėjų žaidimą. Būkim biedni, bet teisingi: rungtynes Bodo Glimt'ui pralaimėjo ne Žalgiris. Rungtynes norvegams pralaimėjo Berkovec'as, Tatomirovič'ius ir Kaludjerovič'ius, taip ir nesusitvarkę su jiems tekusiomis užduotimis. Manau, sutiksite, jog sunku, veik neįmanoma laimėti rungtynių prieš pajėgų varžovą, žaidžiant be centro puolėjo (taip ir nesugebėjusio pasinaudoti nei viena jam sukurta proga bei pataikyti bent jau į vartų plotą), gynėjo (sukūrusio dvi progas post factum įmuštiems įvarčiams) ir vartininko (dėl savo neprognozuojamo žaidimo tapusiu papildomu košmaru ir balastu komandos gynėjams, kuriems teko ne tik nuo norvegų gintis, bet ir per petį žvilgčioti, ar vartai ne tušti...). Likusio aštuntuko aikštėje kartas nuo karto kurti maži individualaus meistriškumo ar taktiniai stebuklai tokioje situacijoje tebuvo čia jau minėtos žaidimo estetikos atributais.
- Standartinės situacijos ir antras aukštas. Manau, visi puikiai žinome, dėl ko pastaruosius kelis metus Šūduvai pralaimime visur ir viską. Tai lemia beveik patologinis negebėjimas neutralizuoti oponentų kuriamų progų antrame aukšte, ypač realizuojant standartines situacijas. Ir nesvarbu, kokie žaidėjai žaidžia Žalgirio gynybos grandyje, kokio ūgio jie yra ar kokie treneriai treniruoja mūsų komandą. Negebam ir viskas! Tiesiog vizitinė komandos kompetencijos kortelė, velniai jos nematė!.. Todėl neverta buvo stebėtis, juolab burnoti ant mylimos komandos, tiesiog padovanojusios norvegams dvi progas pelnyti įvarčius antrame aukšte po kampinių.
- Žaidėjų keitimo logika. Ir šios logikos, beje, nesuprantu ne tik aš vienas. Norom-nenorom susidaro įspūdis, jog gerbiamas Baga atlieka tik formalius, iš anksto suplanuotus, popierinius žaidėjų keitimus. T.y. Treneris keičia tik konkrečius žaidėjus, kuriuos iš anksto yra suplanavęs keisti konkrečiais žaidėjais teoriškai sumodeliuotame rungtynių eigos scenarijuje. Ir kategoriškai nemėgsta visokių kritinės būtinybės improvizacijų ar kitokių force majeure. Bagos elgesio déjà vu jau kuris laikas aplanko, pasikartosiu, ne mane vieną. Rungtynės su Bodo Glimt šių vaizdinių neišsklaidė. По дежурному распорядку atgaivinęs saugų grandį, Baga nematė absoliučiai jokio reikalo reanimuoti puolimo grandies, nes, pripažinkime, net žaidimo energijos prasme žvėriškas Hugo Videmont'as ir Liviu Antal'is duetas nepatempė/nekompensavo faktinio Kaludjerovič'iaus (nepyk, Andrija) lavono... Abejoju, ar banguojantis Richlord Ennin'as tąkart būtų buvęs didesnė blogybė, nei nuo mano rašliavos jau užsižagsėti spėjęs Andrija, kuriam tądien buvo išvis nehoroskopas.
Ką gi, po trumpo papižonavimo UEFA Europos lygoje Žalgiris grįžta į negailestingą realybę - kovą už A lygos auksą ir LFF Taurę. Ir šioje kovoje komandos laukia bekompromisiai purvina akistata su vis ta pačia Šūduva. Manau, jokių amerikų Jums čia neatrasiu konstatavęs, jog tinkamai nesureagavus į anksčiau išvardintus piktą menančius ženklus, minėta akistata baigsis anaiptol ne Žalgirio naudai. Ir visiškai nesvarbu, ar šie lemties ženklai žaliai baltus dabar lydės visur ir nuolat [iki sezono pabaigos], ar netikėtai sukris paskutiniu momentu.
P.S. JOB@#$*^&MATJ, sakykite, ką norite, bet aš vis tiek nesuprantu, kaip taip įmanoma negebėti užgesinti Kerlos!..
Komentarai