Prisipažinsiu, šias rungtynes stebėjau su telefonu rankoje: nenuosekliai, kartas nuo karto, priebėgom tarp kitų buitinės rutinos rūpesčių užmesdamas akį į tiesioginę transliaciją žodžiu Žalgirio svetainėje.
Žinia, kiek netikėta visą kėlinį dominavusio rezultato 0:0 momentinė metamorfozė į 2:0 negalėjo nesuerzinti. Antra vertus, veik tą pačią akimirką ranka numojau - ai, dar visas antra kėlinys prieš akis, laimėsim...
Stop! Kas čia dabar?.. Supratau, jog sugebėjau pats save nustebinti. Jei anksčiau toks rezultatas Žalgirio nenaudai būtų tapęs mažų mažiausiai šalto prakaito ir slogios pralaimėjimo nuojautos priežastimi, tai šį kartą jis tebuvo kažkoks smulkus nesusipratimas, iš esmės neturintis jokios įtakos nei mano nervų sistemai, nei galutiniam, dėsningam įvykių raidos rezultatui. Tolimesnė rungtynių eiga tik patvirtino šią perspektyvą.
Kas gi pasikeitė? Manau, tai nusakoma paprastai: ČEMPIONAI ne tik sau, bet mums, aistruoliams (o.k., tebūnie, konkrečiu atveju - man) išugdė ČEMPIONIŠKĄ nugalėtojo mentalitetą.
Komentarai