Naujojo 2012 metų VILNIAUS ŽALGIRIO sezono pradžia sutapo su vieša reikšmingų Jūsų nuolankaus tarno pasaulėžiūros pokyčių raiška.
Nei liūdna, nei linksma, tačiau natūraliu tėvystės instituto priedermių ir futbolo aistros simbiozės rezultatu tapo savaiminis pasaulėžiūrinių interesų "pasislinkimas" iš "ontos" link "gnoseos".
Žmonių kalba kalbant, dėl objektyvių priežasčių fanatelinimo (būties) misija manyje po truputį evoliucionuoja į mokymo fanatelinti (pažinimo, tiksliau mokymo pažinti) misiją. Žinia, pastaroji ne tokia aistringa, kaip norėtųsi, ir labiau varžanti, antra vertus, ne mažiau svarbi, o gal net kur kas atsakingesnė. Nes Vilniaus Žalgiris bus tol, kol bus Pietų IV, o Pietų IV bus tol, kol ... bus. Nebus, kas mus pakeičia, nebus ir Pietų IV. Nieko asmeniško, ponai, tik formali logika...
Šiuo klausimu esu ganėtinai ramus, nes turiu kam atskleisti futbolo žavesio paslaptis, tribūnos aistros grožį ir, svarbiausia, meilę VILNIAUS ŽALGIRIUI. Tikiuosi, jog misijos "from father to sons" ir "from father to daughter" bus sėkmingos. Nepaisant net tos kainos, kurią, būdamas ištikimas ultrų etikos principams, turėsiu sumokėti - laikinai (tikiuosi...) pasitraukti iš Pietų IV tribūnos...
Ta proga iškart skubu pasigirti, jog
- pirmoji simpatijos VILNIAUS ŽALGIRIUI pamoka bent jau mano pačiam mažiausiam praėjo sėkmingai, nes lopšelio darželio "Rūta" auklėtinių estetizuotus linkėjimus žalgiriečiams manasis pasirinko ir įteikė ne bet kam - pačiam Mindaugui Čepui (!) į rankas;
- tądien savanoriškoje ultrovos etikos tremtyje "kankinausi" ne aš vienas - sūnų po stadioną besivaikydamas dantimis dar griežė pilietis D.
Taigi, pirmosios VILNIAUS ŽALGIRIO rungtynės namų aikštėje tapo ne tik naujojo asmeninio futbolo sezono pradžia, įsijaučiant į banalų centrinės tribūnos šalikuočio vaidmenį, bet ir malonia šeimos švente (o ji, beje, turi savito žavesio). Šypseną išspaudė nuoširdi mano Žmonos nuostaba, jog "į stadioną, pasirodo (!), ateina tiek daug šviesių žmonių"... Išties, žinant mano Žmonos ligšiolinę nuomonę apie futbolą, beliko tik tyliai persižegnoti, nes VILNIAUS ŽALGIRIO žaidimas padarė Aušros vartų vertą stebuklą ...
Pats mūsų komandos žaidimas, juolab rezultatas, kol kas nevertas tokio skambaus epiteto, nors faktas lieka faktu - visiems tądien buvusiems stadione žaliai balti padovanojo didelę gražaus, intelektualaus, tikslaus, kokybiško, pagaliau - REZULTATYVAUS futbolo šventę.
Žaidžiant prieš tokį varžovą kitoks rezultatas buvo neįmanomas, komandos kategoriškai skyrėsi savo žaidybiniu potencialu, psichologinėmis nuostatomis, ambicijomis ir meistriškumu. Veik pagal visus statistinius parametrus aikštėje dominavę žalgiriečiai įmūšė tiek, kiek sugebėjo, o ne tiek, kiek šprotai jiems leido...
Verta pagirti žalgiriečius (o tuo pačiu - ir mūsų trenerį), jog žaidimo organizavimo išvados, padarytos po pirmųjų rungtynių su Gargždų Banga, buvo ir operatyvios, ir teisingos. Žaidybinių kombinacijų užbaigimas (pripažinkime, amžina šiaip taip vienu lietimu pramokusių žaisti žalgiriečiu problema...) tądien išties džiugino akį.
Žaidybinės statistikos analitikai rungtynių lyderiu pripažino Mantą Kuklį. Tačiau asmeninės simpatijos tądien atiteko Donatui Kazlauskui, papirkusiu savo jaunatvišku, ką jau ten jaunatvišku, formaliai vertinant - net paauglišku maksimalizmu ir sportinės kovos bekompromisiškumu. Žaidimo azartu ir nuoširdumu Donatas, mano subjektyvia nuomone, "apdėjo" net į pižonizmą ir epatažą linkusį Calum'ą. "Toli" "eis" vaikinas, jei tik "nesustos"...
Komentarai