Pirmosios "gyvos" rungtynės po gerų trijų mėnesių pertraukos ir vos antrosios šiame sezone. Dievaži, realiai pretenduoju į "antisezono" nominacijos nugalėtojus...
Kol kas veju šalin įkyrią mintį, jog toks lankomumas - tai pabaigos pradžia. Mano ultravimo pabaigos...
Dar "neprinokau" tiek, kad bent pats sau pripažinčiau šią tiesą. O gal ir niekada "neprinoksiu"?.. Kaip neprinoksta alkoholikas prisipažinimui, jog yra ... alkoholikas.
Et, ką aš čia vis apie ir save... Pakalbėkime geriau apie mačą.
Kiekvienais metais yra mažiausiai vienerios rungtynės, kurias įsimeni, kaip sakoma, visam gyvenimui. Visas kitas anksčiau ar vėliau užmiršti, o tas įsimeni. Ir įsimintinos jos tampa ne dėl savo rezultato ar emocijų "peilio", paliekančio kartais skausmingą, kartais malonų, bet visada gilų randą atmintyje. Nemirtingomis jos tampa to vienintelio ir nepakartojamo lietuviško lietaus dėka, kuris dar iki rungtynių persmelkia Tave iki paskutinio siūlo, o visą kitą laiką tu testovi, formaliai varvėdamas. Patikėkite, nemarus įspūdis (žr. ankstesnius blogo įrašus šia tema).
Žalgirio "namų" mačas Kaune su Šiauliais kaip tik ir tapo tokiu "sezono įvykiu". Be jokių abejonių tądien vykusias rungtynes laimėjo lietus. Jis niekais pavertė ne tik abiejų komandų trenerių žaidybinius planus, bet ir pačių žaidėjų bandymus žaisti bent jau elementarų futbolą (apie kombinacinio žaidimo organizavimą aš jau kukliai patylėsiu).
Rungtynių išvakarėse troškiame karštyje besiardę (suprask - rungtynėms karštame ore besirengę) žalgiriečiai pirmąsias dešimt minučių net nesuprato, kaip jiems realizuoti suplanuotas kombinacines schemas - kamuolys buvo sunkus, balos - gilios, veja - klampi. Pradėję žaisti trumpais pasais, jie momentaliai klimpdavo dar giliau - į klampią (atsiprašau už užknisančią tautologiją) Šiaulių gynybą. Ir taip - visas rungtynes...
Reziumė: progų įmušti įvartį - 1,5 (duokdie...), lemtingų klaidų - 0 (už ką - irgi ačiū).
Lietus savitai įtakojo ne tik įvykius futbolo aikštėje, bet ir pačioje tribūnose. Kas įdomiausia - paradoksaliai nuostabiu būdu: lietaus permerkti marškinėliai išryškino TOKIUS kai kurių tribūnos merginų FUTBOLUS, kad kartais net nežinodavai, kurį čia tą futbolą įdomiau stebėti - ar aikštėje žaidžiamą, ar tribūnoje grakščiai alsuojantį... B-)
P.S. Rungtynių pertraukos metu stadiono kavinėje sutiktas Pavel Komolov buvo įžūliai diplomatiškas ir į visus klausimus "na tai kaip?", "tai kada?", "ar tiesa?" atsakydavo lakoniškai - Rusijos diplomatijos mokyklai būdingu "Посмотрим..."
Komentarai