Ir atsitik Tu man taip, kad prieš paskutines bent kiek reikšmingesnes Žalgirio rungtynes prie manęs priėjo mielas jaunuolis Macaca ir išvertė mane iš kanopų... Ir padarė tai ne žaibišku kabliu į žandikaulį ar taikliu spyriu į papilvę...
Anaiptol - iš kojų mane išvertė verbalinis komplimentų, adresuotų mano varganam blog'ui, srautas. Karoče, Macaca taip nuoširdžiai ir draugiškai išreiškė savo susižavėjimą mano internetiniu dienoraščiu, jog tokio drovaus atvirumo sujaudintas ėmiau ir paslydau, aukštielnikas, visu gražumu išsidrėbdamas prieš savo geranorišką Kritiką...
Iš horizontalaus lygmens žiūrėdamas į Macacą ir kelias akimirkas negalėdamas atsistebėti, koks visgi aukštas jis yra, supratau - šis išsidrėbimas yra Dievo lengvos formos pagrūmojimas pirštu, ne kitaip : apleidai Tu, sūnau mano, kūrybinius barus, negarsini Tu švento Žalgirio vardo, nusidėjai, karoče. Susiimk, antraip...
Kaltas, Mielas Skaitytojau, gailiuosi... Pripažinęs ir išpažinęs šią nuodėmę, dar lapkričio pradžioje kibau spėriai rašyti bent paskutinį "šviežiausią" reportažą, bet... Tespėjau pradėti pirmąsias dvi pastraipas apie Dievo valios apsireiškimą Macacos asmenyje ir vėl kritau į neveikimo nuodėmę. Atjobkių, kodėl atsitiko šis recidyvas, žinia, daug galiu prigalvoti... Antra vertus, norėdamas išvengti tuščiažodžiavimo, prisipažinsiu iš karto - "ačiū" žaliai-baltiems, kad juos kur, savo "žaidimu" sezono pabaigoje ne tik man vienam atėmusiems bet kokį norą jais domėtis ir grąžinusiems į mūsų širdis nerimą bei įtampą - bl***, kas gi atsitiko, kad tris ratus dėl aukso kovojusi komanda sezoną baigė, ačiū tam pačiam Dievui, ten pat, iš kur startavo???
Bet tądien, po prašviesėjimo keldamasis nuo šlapio tribūnos laiptelio, aš dar nežinojau, kokia dvasinė drama manęs ir mano kolegų laukia ateityje. Tą akimirką viskas dar buvo prieš akis - viltis sustabdyti košmarišką komandos ritimąsi žemyn, viltis pasipuošti medaliais , viltis sulaukti rimto rėmėjo (komercinio banko Snoras asmenyje), viltis išsaugoti komandos branduolį ir prisipirkti naujų žvaigždžių, viltis įsikurti naujame stadione, viltis... Tereikėjo padaryti vieną vienintelį dalyką - nugalėti nors ir neparankius, bet padangėmis neskraidančius "Šiaulius".
Žaliai Balti išėjo į aikštę žinodami, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių. Išėjo laimėti ir nuo pirmų susitikimo akimirkų uždarė varnas jų aikštės pusėje. Jau neatsimenu, kas, kada ir kaip iš žalgiriečių smūgiavo į vartus - faktas lieka faktu: Šiaulių vartai jų vartininko pastangomis liko "sausi", o štai mes įvartį praleidome, berods, po antros kiek rimtesnės varnų atakos mūsų vartų pusėn...
Po įvarčio Žalgirio žaidimas galutinai pakriko, o mūsų nuotaika - subjuro... Tuo meistriškai pasinaudojo šaulenski - staigus kontratakos tipo prasiveržimas iš aikštės gilumos, drastiškai ir negailestingai apšoktas Šetkus ir ... šiose rungtynėse bei visoje svaigioje Žalgirio žygio medalių link istorijoje iš esmės buvo padėtas riebus taškas... Finita la comedia!
Po nokdauno žalgiriečių žaidimas labiau priminė obliavimą ir kitokias dailidiškas chaltūras, bet ne kombinacinį futbolą. Kamuolys buvo varomas ir spiriamas bet kaip, kad tik priešininkų vartų pusėn...
Žinia, ačiū Cvetanui Makedoniečiui už gražiai pakištą galvelę, ko išdavoje rungtynėms buvo grąžinta šiokia tokia intriga. Deja, “ačiū” tam pačiam Cvetanui, akistatoje vienas prieš vieną su Šiaulių vartininku, nesugebėjusiam pataikyti į vartus...
Net praėjus keliams mėnesiams po šio niekingo fiasko vis dar “svyla” nervai, prisiminus rungtynių eigą ir jų baigtį. Tad retrospektyviai toliaregiškų išvadų nedarysiu ir graudžių moralų neskaitysiu. Rungtynės liks neapibendrintos...
Manau, patys žinote, kokias liūdnas pasekmes jos turėjo Žalgiriui, ir kas dėl to buvo bei liko kaltas...
Anaiptol - iš kojų mane išvertė verbalinis komplimentų, adresuotų mano varganam blog'ui, srautas. Karoče, Macaca taip nuoširdžiai ir draugiškai išreiškė savo susižavėjimą mano internetiniu dienoraščiu, jog tokio drovaus atvirumo sujaudintas ėmiau ir paslydau, aukštielnikas, visu gražumu išsidrėbdamas prieš savo geranorišką Kritiką...
Iš horizontalaus lygmens žiūrėdamas į Macacą ir kelias akimirkas negalėdamas atsistebėti, koks visgi aukštas jis yra, supratau - šis išsidrėbimas yra Dievo lengvos formos pagrūmojimas pirštu, ne kitaip : apleidai Tu, sūnau mano, kūrybinius barus, negarsini Tu švento Žalgirio vardo, nusidėjai, karoče. Susiimk, antraip...
Kaltas, Mielas Skaitytojau, gailiuosi... Pripažinęs ir išpažinęs šią nuodėmę, dar lapkričio pradžioje kibau spėriai rašyti bent paskutinį "šviežiausią" reportažą, bet... Tespėjau pradėti pirmąsias dvi pastraipas apie Dievo valios apsireiškimą Macacos asmenyje ir vėl kritau į neveikimo nuodėmę. Atjobkių, kodėl atsitiko šis recidyvas, žinia, daug galiu prigalvoti... Antra vertus, norėdamas išvengti tuščiažodžiavimo, prisipažinsiu iš karto - "ačiū" žaliai-baltiems, kad juos kur, savo "žaidimu" sezono pabaigoje ne tik man vienam atėmusiems bet kokį norą jais domėtis ir grąžinusiems į mūsų širdis nerimą bei įtampą - bl***, kas gi atsitiko, kad tris ratus dėl aukso kovojusi komanda sezoną baigė, ačiū tam pačiam Dievui, ten pat, iš kur startavo???
Bet tądien, po prašviesėjimo keldamasis nuo šlapio tribūnos laiptelio, aš dar nežinojau, kokia dvasinė drama manęs ir mano kolegų laukia ateityje. Tą akimirką viskas dar buvo prieš akis - viltis sustabdyti košmarišką komandos ritimąsi žemyn, viltis pasipuošti medaliais , viltis sulaukti rimto rėmėjo (komercinio banko Snoras asmenyje), viltis išsaugoti komandos branduolį ir prisipirkti naujų žvaigždžių, viltis įsikurti naujame stadione, viltis... Tereikėjo padaryti vieną vienintelį dalyką - nugalėti nors ir neparankius, bet padangėmis neskraidančius "Šiaulius".
Žaliai Balti išėjo į aikštę žinodami, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių. Išėjo laimėti ir nuo pirmų susitikimo akimirkų uždarė varnas jų aikštės pusėje. Jau neatsimenu, kas, kada ir kaip iš žalgiriečių smūgiavo į vartus - faktas lieka faktu: Šiaulių vartai jų vartininko pastangomis liko "sausi", o štai mes įvartį praleidome, berods, po antros kiek rimtesnės varnų atakos mūsų vartų pusėn...
Po įvarčio Žalgirio žaidimas galutinai pakriko, o mūsų nuotaika - subjuro... Tuo meistriškai pasinaudojo šaulenski - staigus kontratakos tipo prasiveržimas iš aikštės gilumos, drastiškai ir negailestingai apšoktas Šetkus ir ... šiose rungtynėse bei visoje svaigioje Žalgirio žygio medalių link istorijoje iš esmės buvo padėtas riebus taškas... Finita la comedia!
Po nokdauno žalgiriečių žaidimas labiau priminė obliavimą ir kitokias dailidiškas chaltūras, bet ne kombinacinį futbolą. Kamuolys buvo varomas ir spiriamas bet kaip, kad tik priešininkų vartų pusėn...
Žinia, ačiū Cvetanui Makedoniečiui už gražiai pakištą galvelę, ko išdavoje rungtynėms buvo grąžinta šiokia tokia intriga. Deja, “ačiū” tam pačiam Cvetanui, akistatoje vienas prieš vieną su Šiaulių vartininku, nesugebėjusiam pataikyti į vartus...
Net praėjus keliams mėnesiams po šio niekingo fiasko vis dar “svyla” nervai, prisiminus rungtynių eigą ir jų baigtį. Tad retrospektyviai toliaregiškų išvadų nedarysiu ir graudžių moralų neskaitysiu. Rungtynės liks neapibendrintos...
Manau, patys žinote, kokias liūdnas pasekmes jos turėjo Žalgiriui, ir kas dėl to buvo bei liko kaltas...
Komentarai