Po "Žalgirio" triumfo Klaipėdoje prieš amžiną mūsų komandos nepilnavertiškumo komplekso kaltininką "Atlantą" (1:3) svajoti apie naują pergalių seriją ir svaigų skrydį aukso medalių link trukdė tik sunkiai prognozuojama rungtynių su turnyrinės lentelės kaimynu baigtis. Svajoti labai norėjosi, bet sveikas protas ir liūdna ligšiolinė "niurkinimosi" su "Šūduva" patirtis kalė savo: "Nesvaik ir nereikės skaudžiai kristi..." Vidinę įtampą rungtynių išvakarėse aitrino dar ta aplinkybė, jog runkeliai kaip tik ruošėsi "triumfui" (jų supratimu) euroturnyre (suprask, buvo stiprūs ir psichologiškai motyvuoti...).
Tad nenuostabu, kad rungtynių su šūdais laukiau nuoširdžiai su tik anglams būdingu nekantrumu, o į stadioną išruošiau kaip gladiatorius - ramus, t.y. pasiruošęs mirti...
Turiu pripažinti, kad netikėti savo dievais yra sunki nuodėmė. Bet žaliai balti šiuo klausimu yra atlaidūs... :-)) Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, jog tąkart darė jie šūdus iš Kapsuko kaip norėjo ir (beveik) kiek norėjo. Atvirai tariant, išgleibusioje ir išderinusioje priešininkų komandoje buvo sunku atpažinti amžiną grėsmę "Žalgirio" garbei - "Šūduvą"...Žinia, rungtynių pradžia taip optimistiškai nenuteikė, greičiau atvirkščiai - privertė prisiminti stoišką gladiatorių pasaulėjautą. Po tolimų šūvių serijos pirmą rungtynių įvartį pelnė šūduvių mulatas.
Antra vertus, žaliai balti labai greitai atstatė "tvarką ir teisingumą". Po kelių minučių sumaištimi Šūduvos baudos aikštelėje pasinaudojo Valierka ir tik jam būdinga maniera nešte įnešė kamuolį į priešininkų vartus... Žaidėjo ekspresija, su kuria buvo įmuštas įvartis, nepaliko jokių iliuzijų - kapsukams šiandien bus chana...
Žalgiriečiai tądien lenkė oponentus tiek greičiu, tiek kombinacijų "švarumu". Priešininkų logikos neperprantantys runkeliai papraščiausiai painiojosi žaliai baltiems po kojomis. Ir tai buvo vienintelis efektyvus jų gynybos metodas šiose rungtynėse. Na, ir dar, savaime suprantama, žalgiriečiai jiems padėjo išvengti visiško sutriuškinimo - pirmame kėlinyje 100% progų įmušti įvartį neišnaudojo Igariokas ir tas pats Valierka. Nors, kita vertus, pastarasis žaidėjas ir tapo Šūduvos duobkasiu. Likus kelioms minutėms iki pirmo kėlinio pabaigos jis negrįžtamai pakoregavo rungtynių eigos scenarijų, baudos aikštelėje stipriu ir taikliu spyriu pasiųsdamas runkelių gynybą į nokdauną... 2:1!
Per pertrauką PietųIV-je užė diskusijos, kokios gi aplinkybės galėjo lemti tokį Valierkos rezultatyvumo proveržį - net du įvarčiai per vieną kėlinį! Nevalierkiškas taiklumas, "odnako"... Dominavo nuomonė, jog taip magiškai Valierką galėjo paveikti tik ultrų meilė, pakilėjusi jį į ŽVAIGŽDĖS aukštumas (grįžtant iš Klaipėdos, Žalgirio ir ultrų autobusai netyčia susitiko vienoje degalinėje. Ultros pasinaudojo proga ir surengė fotosesiją su mėgstamiausiais žaidėjais. Valierka tąkart buvo NUMERO UNO...)
Neliko nepastebėta ir Jūsų nuolankaus tarno versija, jog Valierka "pratrydo" įvarčiais ne iš gero gyvenimo: Klubui vis gi nusipirkus legendinį slovaką, jam, deja, iškilo reali grėsmė prarasti vietą pagrindinėje sudėtyje...
Mano spekuliacijos konkrečių rungtynių kontekste pasirodė ganėtinai pranašingos - antrą kėlinį vietoje Valierkos žaidė Janas ---> 
Vaikinas aikštėje išsiskyrė stiliovu irokėzu ir vieninteliu kiek įdomesniu proveržiu iš aikštės vidurio gynėju pražiopsotu koridoriumi į Šūduvos baudos aikštelę, ko išdavoje senukas Poderis vos nepelnė įvarčio... Na, šis epizodas lyg ir patvirtina Armino komplimentus Janui, esą jis mato aikštę ir yra mąstantis žaidėjas. Bet daugiau... Na, laikas parodys...
Šūduvą galutinai palaidojo Mažiukas Lemežiukas, šiaip taip įveikęs įvarčio įmušti nesugebančio žaidėjo kompleksą ir, bent jau mano nuostabai, Dubyna. Pastarasis įvartį pelnė juvelyriškai tiksliai atliktęs baudos smūgį. Pasaka - ne smūgis buvo... Suktas, virš žaidėjų sienelės, mmm...
Akivaizdu, jog geriausio rungtynių žaidėjo vardo be didelių diskusijų vertas Valierka. Tačiau į šių rungtynių herojų plejadą norėčiau įtraukti taip pat ir Dubyną, suteikdamas jam rungtynių asmenybės titulą. Faktas, jog žmogus rado savo vietą komandoje. Faktas, jog dingus Bertranui, Dubyna profesionaliai sustygavo Žalgirio gynybą.
Rungtynes stebėjo 109 Žalgirio ultros.
Buvo paleisto 3 galingos dūminės uždangos (ačiū Š., prasmingai patuštinusiam Lietuvos armijos arsenalą). 
Iš priešingos tribūnos rungtynes stebėjo (= alų gėrė ir kažką apie Šūduvą bliovė) keliolika pajacų su raudonais treningais.
Komentarai