Įdomi lemtis persekioja mūsų Žalgirį - vos tik mūsiškiai spėja patirti eilinę gėdą derbio rungtynėse, jų skriaudikai ima ir "užsilenkia"...
2010 metais taip nutiko po rungtynių su Vėtra, šiemet - po ypač morališkai žeminančio pralaimėjo bespalviui Reo.
Tačiau, aprašydamas šį paradoksalų dėsningumą, prasminius akcentus norėčiau sudėlioti kiek kitaip (antraip, klaidingai mane suprasite) - ši refleksija nėra skirta vienadienių, komercinių futbolo piramidžių žlugimo formulei charaktrizuoti. Visos jos anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlunga natūralia bankroto mirtimi, nepriklausomai nuo to, laimi ar ne prieš mūsų komandą.
Tačiau šioje situacijoje erzina kandus ir užgaulus lemties sarkazmas: paskutinis dalykas, ką šios komandos padaro prieš savo finalinį atodūsį - pažemina Žalgirį viso Vilniaus, ką ten Vilniaus, visos Lietuvos futbolo bendruomenės akyse...
Žalgiris - altruistiškas anapusin išeinančių guodėjas? Derbinės etikos kontekste tokia, sakyčiau, х*рова lemtis...
P.S. Turiu pripažinti, jog užkulisinių intrigų Lietuvos klubiniame futbole dėka mano nuogąstavimai dėl savitos Žalgirio lemties pasirodė jei ne perdėti, tai tikrai ankstyvi. Esminis klausimas - kiek.
Atsakomasis Ekrano klubo aplinkos kirtis A.Sacharuko interesams klubinio futbolo versle (staigi Rusijos reiderių stiliaus operacija perimant nuosavybėn minėtą klubą) iš esmės pratęsė niekingą Reo egzistenciją. Kitas klausimas - kuriam laikui... Lietuvos bulvarinės sporto žiniasklaidos skleidžiami gandai leidžia daryti prielaidą, jog tikrai neilgam.
Jei pripažinsime bent kiek pagrįstomis futbolas.lt spekuliacijas antrosios Reo agonijos tema, teks pripažinti ir faktą, jog Žalgiris turi istorinį šansą ištaisyti savo karmą, pergale artimiausiame Vilniaus derbyje užbaigdamas niekingą absoliučiai niekam nebeįdomaus klubo istoriją...
Komentarai