Vilniaus "Žalgiris": futbolo Dievai ir Demonai

Pirmosios "gyvos" rungtynės po gerų trijų mėnesių pertraukos ir vos antrosios šiame sezone. Dievaži,  realiai pretenduoju į "antisezono" nominacijos nugalėtojus... Kol kas veju šalin įkyrią mintį, jog toks lankomumas - tai pabaigos pradžia. Mano ultravimo pabaigos... Dar "neprinokau" tiek, kad bent pats sau pripažinčiau šią tiesą. O gal ir  niekada "neprinoksiu"?.. Kaip neprinoksta alkoholikas prisipažinimui, jog yra ... alkoholikas. Et, ką aš čia vis apie ir save... Pakalbėkime geriau apie mačą. Kiekvienais metais yra mažiausiai vienerios rungtynės, kurias įsimeni, kaip sakoma, visam gyvenimui. Visas kitas anksčiau ar vėliau užmiršti, o tas įsimeni. Ir įsimintinos jos tampa ne dėl savo rezultato ar emocijų "peilio", paliekančio kartais skausmingą, kartais malonų, bet visada gilų randą atmintyje. Nemirtingomis jos tampa to vienintelio ir nepakartojamo lietuviško lietaus dėka, kuris dar iki rungtynių persmelkia Tave iki paskutinio ...

2010 m. lapkričio 6-14 d. vyko tradiciniai geriausio einamųjų metų sezono "Žalgirio" komandos žaidėjo rinkimai. Vilniaus "Žalgirio" ultros ir aistruoliai nominantą rinko iš 28 kandidatų, bent kartą sezono metu pasirodžiusių aikštėje pagrindinės komandos sudėtyje: Pavel Leus (vartininkas),  Saulius Klevinskas (vartininkas),  Ernestas Šetkus (vartininkas),  Tomas Sirevičius (gynėjas),  Egidijus Vaitkūnas (gynėjas),  Yan Bobrovskij (gynėjas),  Kazimieras Gnedojus (gynėjas), Artūras Sobolis (gynėjas),  Davydas Arlauskis (gynėjas), Algis Jankauskas (gynėjas),   Tadas Gražiūnas (gynėjas), Igoris Steško (gynėjas), Giedrius Barevičius (saugas),  Raimondas Vilėniškis (saugas),  Roman Romančuk (saugas), Egidijus Juška (saugas),  Edgaras Mastianica (saugas),  Rokas Janilionis (saugas),  Arminas Vaskela (saugas),  Pavel Komolov (saugas),  Andrey Nagumanov (saugas),  Roman Nagumanov (saugas), ...

Dievaži, nieko nerašysiu apie šias visišku fiasko pasibaigusias LFF taurės turnyro atrankines rungtynes. Užtenka diskusijos, kuri nuo vakar verda facebook'e, ir migreninio galvos skausmo, visą dieną varančio mane iš proto. Ir vienas, ir kitas reiškinys pakankamai išsamiai charakterizuoja skirtingus Klubo administracijos, racionaliai mastančių pozityvistų ir "psichikos sutrikimų turinčių" ultrų požiūrius į pralaimėtų rungtynių svarbą ir šio pralaimėjimo pasekmes. Pasakysiu tik tiek - pataisykite mane, jei aš klystu, bet susidaro įspūdis, jog visi racionalūs pozityvistai, visą dieną mus aiškinę, kaip mes turime mylėti savo komandą ir klausinėję, kur mes buvome tada, kai jų pačių prie Vilniaus  "Žalgirio" gyvažaidžių ir toli  nebuvo, yra ilgte išsiilgę Lietuvos stadionuose tokių vaizdelių. Čia , kiek suprantu, taip pat buvo pralaimėtos rungtynės, "kokių buvo ir dar bus". Ir nepasitenkimas rezultatu, suprask, buvo išreikštas kur kas inteligentiškiau, ne...

Tai atsitikdavo ir seniau, tai kartojasi ir šiemet - na, nėra, nėra laiko išsamioms visų lankytų/matytų rungtynių apžvalgoms... Pasiteisinimas - įprastai banalus, pasekmės - banaliai liūdnos: gyvenimo rutina vagia iš manęs laiką, o laikas negrįžtamai - prisiminimus. O visas situacijos dramatizmas slypi atvirkštiniame laiko ir atminties santykyje: kuo daugiau dienų praeina nuo išgyventų rungtynių, kuo daugiau tų pačių rungtynių, skaičiuojant vienetais, tampa praeities nebūtimi, tuo mažiau tuos įvykius atmintyje puošia faktografinis konkretumas, tikslumas ir išsamumas. Nieko daugiau nelieka, tik skubėti dalintis paskutiniaisiais šviesiais prisiminimų likučiais, kol dar yra ką prisiminti. Bet ir tai - jau reminiscencijos, o ne gausūs "žalios" atminties klodai, iš kurių gali semti tai, kas subjektyviai Tau atrodo svarbiausia. Gegužės 19 d.  Žalgiris - Atletas 4:1 Rungtynės įsiminė erzinančiai gausiu į absoliutaus A lygos autsaiderio vartus nerealizuotų progų skaičiumi. Iš p...

Po skaudžių ir gėdingų nesėkmių serijos šių rungtynių laukiau kaip SAVAIME SUPRANTAMOS progos PRIVALOMAI pergalei laimėti. Ir nei viena nervų sistemos ląstelė nesignalizavo jokio pavojaus, jog šie teisėti lūkesčiai gali būti pažeisti ir ar kaip kitaip netesėti. O kaip gi kitaip, velniai rautų, galėjo būti, žaidžiant su Klaipėdos efcegalviais, tais pačiais, kurie pirmo susitikimo metu nei vieno taiklaus spyrio į Žalgirio vartus nesugebėjo suorganizuoti! Belieka dėkoti dievui, kad visomis tiesiomis ir netiesiomis Žalgiriui pavyko šios lūkesčius pateisinti. Jau nuo pirmų susitikimo akimirkų mėmelgalviai leido mūsiškiams aiškiai suprasti, kas čia yra formalus aikštės šeimininkas ir kas čia nori būti tikruoju padėties šeimininku. Darbo ta proga turėjo visi žaliai-balti , pradedant kažkaip įtartinai lengvai "išmaudomais" gynėjais, baigiant Šetkumi , kurį iš nepatogių situacijų kartais gelbėjo ne jo meistriškumas, o prigimtinis efcėgalvių klišumas ir negebėjimas "uždar...

Ekranas, mano kvailu supratimu, buvo ir turėjo likti vienintele komanda šio sezono čempionate, gebančia nugalėti mano mylimą komandą . Panašu, jog Žalgirio treneris mastė taip pat analogiškai, nes per savo ilgą liežuvį paleido į viešą informacinę erdvę ... kokios nors Pakruojo "Kruojos" stratego vertą pasažą . Antra vertus, nėra ko pykti - po trijų dienų senumo "derbio" pats laikas atsimerkti, pažiūrėti tiesai į akis ir viešai prisipažinti, jog Žalgiris ne dėl A lygos aukso kovoja. Pasirodo, Žalgiris taškus iš lyderių atiminėja... Gražu... Prasminga... Žalgirio žaidėjų garbei reikia pasakyti, jog jie apie save ir savo misiją nacionaliniame futbolo čempionate buvo kur kas geresnės nuomonės. Tądien žaliai balti   sužaidė išties gražias rungtynes ir buvo dešimteriopai vertesni pergalės nei jų svečiai iš Panevėžio.  Abi komandos žaidė kibų futbolą, tad  kovoje už kamuolio kontrolę esminį vaidmenį vaidino greitis, vikrumas ir individuali žaidėjų technika. Šiuo pož...

Vienintelė mintis, besisukusi tokio pažeminimo traumuotoje galvoje, buvo šis Vladimiro Uljanovo-Lenino pasažas apie bolševikų režimui nepritariančius inteligentus: "Интеллектуальные силы рабочих и крестьян растут и крепнут в борьбе за свержение буржуазии и ее пособников, интеллигентиков, лакеев капитала, мнящих себя мозгом нации. На деле это не мозг, а говно." (jeigu ką - В. И. Ленин. Полное собрание сочинений, изд. 5-е, Издательство политической литературы, 1970 г. Т. 51, стр. 48-49. Jei vietoj žodžių "darbininkų ir valstiečių" įrašysime žodį "Vėtros", o vietoj "inteligenčiukų" - "Žalgirio", teks pripažinti, jog Lenino refleksija buvo ne tik genialiai pranašiška, bet ir visiškai teisinga. Vienžo, "ačiū", vyrai: SEZONO GĖDA + SEZONO PAŽEMINIMAS = BLOGIAUSIOS SEZONO RUNGTYNĖS.