Vilniaus "Žalgiris": futbolo Dievai ir Demonai

Formalios, nieko nelemiančios ir dėl to, deja, niekam neįdomios Baltijos lygos rungtynės darbo dienos metu. Estai per visas rungtynes sukūrė dvi progas, nerealizavo nei vienos. Žalgiriečiai sukūrė 10-12 progų ir apyprogių, realizavo vieną. Dėl to ir laimėjo šias rugtynes. Gražuolį įvartį pačioje pirmo kėlinio pabaigoje iš eigos pelnė Bulgaras , iškart nubėgęs pakoketuoti su tingiai džiūgavusia Pietų IV. Taigi, rungtynių herojus - aiškus, o štai rungtynių nevykėlio titulą be konkurencijos pelnė Audrius Veikutis , nesugebėjęs įmušti 11 metrų baudinio. Vartininką lyg ir suklaidino, bet į vartus nabagas nepataikė... Žalgiris eilinį kartą žaidė eksperimentinės sudėties.

Gal kiek subjektyvi ir tiesmukai nekorektiška nuomonė apie keturias lygiąsias iškovojusį Žalgirį (kantriai žr. pirmą reportažą): http://www.futbolas.lt/lt/video/laida-futbolas-lt/Futbolas_LT_6_laida_20080425/

Kuo Žalgirio žaidimas panašus į važinėjimą "Amerikietiškų kalnelių" atrakcionu? Pirma, tiek žaidimas, tiek ir atrakcionas yra labai banguoti, antra, nuo jų abiejų vemti norisi... Priminsiu skaitytojams tik tai, kad po Žalgirio rungtynių su Vėtra norėjosi šokti. Štai toks skirtumas tarp Žalgirio žaidimų dvejuose iš eilės vykusiose rungtynėse... Rungtynės įsiminė daugybe progų, kurių neišnaudojo abi komandos. Tik tas skirtumas, jog žalgiriečiai nesugebėjo įmušti dėl išties gero šprotų vartininko Stonio žaidimo, o šprotai - dėl to, kad iš prigimties yra nevykėliai, sugebantys nepataikyti į tuščius vartus. Ir net Rapaliuko "lochiškumas" jiems negalėjo padėti... Gal kiek ryškiau pro užmaršties širmą prasiveržia fragmentalios Vasios draskymosi aikštėje reminiscencijos. Ypač ryškiai atmintis įsirėžė mizanscena pirmame kėlinyje, kai vienas prieš šprotų vartininką atsidūręs Vasia "žemam" kamuoliui į vartus "įneši" pagailėjo savo "pasididžiavimo...

"PAGALIAU!" Taip Žalgirio žaidimą su Vėtra vertino visi, kas tik netingėjo ir buvo bent kiek geranoriškai nusiteikęs žaliai baltos Lietuvos garbės atžvilgiu. Mūsų komanda tądien sužaidė ne idealiai, bet 100 kartų geriau, nei prieš tai buvusiose rungtynėse... Ir nors Žalgiris jau trečią minutę praleido greitą, kvailą ir nelogišką įvartį ( Rapalio atmuštas kamuolys, atsitrenkę į baudos aikštelės pelkę, pakeitė kryptį ir įskriejo į vidinę vartų erdvę; to užteko, kad įvartis būtų užskaitytas...), žaliai balti nepasimetė ir laikui bėgant ne tik sugebėdavo perimti iniciatyvą, bet ir savo aštriomis atakomis kelti tikrą paniką Vėtros gynėjų gretose. Pirmajame kėlinyje Žalgirio gynėjai dar akivaizdžiai vengė aikštės centro, kontratakas inicijuodami tolimais pasais per visą aikštę. Tačiau antrajame kėlinyje įvyko visų seniai lauktas, bet savo retumu Kristaus prisikėlimui tolygus stebuklas - atsigavo Žalgirio saugų linija!.. Žaliai baltų saugai stabilizavo komandos žaidimą, ilg...

Tiesą sakant, nieko gero negaliu papasakoti apie šias rungtynes. Greito ir netikėto Vasios įvarčio nemačiau, o tai, ką jau mačiau, nėra savigyros vertas dalykas. Žalgiriečiai 89 minutes malė visišką šūdą ir tik panevėžiečių nevykėliškumo dėka praleido vieną įvartį. Sakyti, jog Žalgirio saugų linijoje tvyrojo chaosas, reiškė nieko nepasakyti – tądien šioje vietoje žiojėjo “juodoji skylė”... Nebuvo jokių ryšio tarp komandos grandžių: saugai net nesugebėdavo bent kiek ilgiau kontroliuoti kamuolio, o apie atakų organizavimą, komandinį dalyvavimą juose išvis kalbėti neapsimoka... Atmintin įstrigo dramatiška scena, kai Vasia , vienas perėjęs visą aikštę ir įsiveržęs į kineskopų baudos aikštelę, čia net 10-15 sekundžių tik savo individualios technikos dėka “maustė” krūvą šios komandos gynėjų. “Maustė” vienas vienišas, taip ir nesulaukęs jokios komandos draugų paramos... Deja, šiose rungtynėse nesuveikė Radavičiaus – Morino tandemas. Kaip išaiškėjo po rungtynių, žalgiriečiai nesigriebė pa...

Pasakojimą apie debiutines 2008 metų sezono Žalgirio rungtynes Marijampolėje verta pradėti primenant skaitytojams rezonansinį Mogilos pareiškimą, jog pasveikus ir į pagrindinę sudėtį grįžus Dovydėnui , Žalgirio žaidimas su Sūduva skirsis kaip diena nuo nakties, lyginant jį su Ventspilio maču. Skyrėsi. Tik, dievaži, liko neaišku, ar prieš tai vykusios rungtynės su Ventspiliu iš tiesų buvo vertos "nakties" vardo. Gal greičiau - "dienos"... Pirmą kėlinį dominavo suvalkiečiai, ilgai kontroliavę kamuolį aikštės centre. Žalgiriečiai jiems priešpastatė klampios gynybos taktiką, kurios dėka žaliai balti sėkmingai neutralizuodavo Šūduvos bandymus veržtis kraštais ir šturmuoti Žalgirio vartus iš "antro aukšto". Įklimpę kibioje žaliai baltų gynyboje, suvalkiečiai pakeitė puolimą taktiką ir bandė Rapaliuko budrumą tolimais šūviais. Antra vertus, mūsų vartininkas kaskart būdavo savo vietoje, o suvalkiečių (ypač Willer'io) bandymais iš toli spirti į Žalgirio...

Tiesą sakant visiems, pradedant saugumiečiais, baigiant Žalgirio ultromis , šį kartą rūpėjo ne pačios rungtynės, o Ventspilį menamai palaikančių chuliganų ir jų sąjungininkų iš Maskvos bei Minsko vizito į Vilnių galimybės. Kilusio ažiotažo ir pasiruošimo masinėms muštynėms kontekste Pietų IV dėmesys rungtynėms liko antrame plane. Dažnas visas rungtynes dairėsi ne į aikštę, o į šonus, bandydamas tribūnose iššifruoti pasislėpusius priešus. Deja, laukta internacionalinė varveklių brigada Vilniuje pasirodyti taip ir neišdrįso, o Žalgiris stipriausią Latvijos komandą nugalėjo rezultatu 1:0. Rungtynes sudarė du visiškai skirtingi kėliniai. Pirmajame dominavo žalgiriečiai , sugebėję latviams primesti savo žaidimo tempą ir greitų atakų kairiuoju flangu taktiką. Ją sąlygojo objektyvios aplinkybės - dėl Dovydėno traumos komandos "centras" liko tuščias, jo pakaitiniai akivaizdžiai nesusitvarkė su kamuolio kontrole aikštės viduryje, tad daugumą atakų žaliai - balti buvo priversti org...